Mes turime 419 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3733
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19934
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95964
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Dingusiųjų laukti ar apraudoti?

2022 m. gegužės 14 d.

Negi nepastebėjote, kad motinų širdys užpildytos kažkokiu keistu, netgi ne visada protu suvokiamu dariniu: per šviesmetį būk nutolęs nuo jos, ji vis tiek jaus, kad vaikui kažkas atsitiko, kad nuo jos bandomos nuslėpti kažkokios šiurpą keliančios detalės, kad ją stengiamasi apgauti stoiškai valdant emocijas.

Tik motinų širdys negali patikėti, kad jau nebereikia laukti išėjusiojo, kad įvyko kažkas nepataisomo ir nepaaiškinamo. Ne veltui įsiminiau kažkada girdėtos dainos žodžius: „Žmona galės surast sau kitą, sūnaus motulė – niekada...“.

Motinos griebiasi vaistų, jei sūnus ar dukra nepaskambina sutartu laiku, nebesumerkia bluosto, jei ir kitą dieną telefono ragelyje neišgirsta brangiausio žmogaus balso. O jei ir poryt tas pats, ir po savaitės, ir po mėnesio?

Netikėkit, kad dingusiųjų niekas nebelaukia? Jų tikrai laukia. Kas? Ogi motinos...

Štai vienos jų monologas: „Netgi iš karo vaikai sugrįžta. Jei atsitinka kažkas baisaus, tai nors atskrieja nedidelis popieriaus lapelis, kuriame parašyta, kad... Na, kad nebelaukčiau, kad žuvo. Kartais dar prirašoma, jog krito didvyrio mirtimi, kad palaidotas bendrame kape. Net jei ir negalėčiau uždegti žvakelės ant jo kapelio, net jei nežinočiau, kur ilsisi jo kauleliai, tai nors tą popierėlį turėčiau. Nors tokį paliudijimą, kad tikrai nebepareis. O dabar nieko. Visiškai nieko. Nei gyvo, nei mirusio, nei laiškelio. Nežinau, ką daryti: ar melstis kaip už mirusį, ar vis dar laukti?

Juk išėjo šypsodamasis, nė neatsisveikinęs, prieš tai per televizorių kažkokį linksmą filmą pažiūrėjęs, nes girdėjau jo juoką. Išeidamas dar atsisuko tarpduryje, pasakė, kad lauke parūkysiąs, patikrinsiąs, ar jau prilašėjo kibirėlis sulos ir grįšiąs vėliausiai po pusvalandžio. Žinojo, kad specialiai jam kepu jo taip mėgstamą bulvių plokštainį, kuris būtent po pusvalandžio jau garuos ant stalo. O matote, kiek laiko praėjo belaukiant? Penkiolika metų... Kas suskaičiuos prie lango prarymotas valandas tikintis pamatyti link namų artėjantį sūnaus siluetą, nemiegotas naktis įsiklausant į kiekvieną bilstelėjimą, krebždesį ar tariamų žingsnių aidą.

Žinoma, išvaikščiojau visus keliukus, takelius, ėjau net per brūzgynus, bridau per upelius, išžvalgiau ežero pakrantes – nieko. O juk pelkių aplink nėra, plėšrūnai mūsų apylinkėse irgi nesiveisia. Nežinau, nei ką galvoti, nei ką daryti.

Policijai pranešiau. Liepė būti namuose ir laukti. Sakė, kad kai tik suras, iš karto praneš. Nesurado, nepranešė. Pati apvažinėjau visus jo draugus, pažįstamus – niekas nieko nematė ir nežino. Netikiu, tikrai kažkas kažką žino. Tik kas ir ką?

Buvusiai marčiai skambinau, klausiau, gal ji ką nors žino ar nors įtaria. Sakė, kad nieko. Svarbiausia, jos nė kiek nesujaudino žinia apie dingimą. Pasakė, kad nėra ko nerimauti, atsiras. Kada atsiras, kada? Bandžiau paprašyti, kad padėtų ieškoti, juk anūkėms mano sūnus – tėvas. Nepadėjo.

Kai pamatau link mūsų namų artėjantį žmogų, atrodo, jog širdis tuoj iššoks, nes vis pagalvoju, kad atneša kažkokią žinią. Net nesvarbu blogą ar gerą, svarbu žinią. Ne, tie artėjantys link mano namų arba praeina pro šalį, arba tiesiog pasiteirauja ar neatsirado pradingėlis.

Artėjo Motinos diena. Sūnus jos niekada nepamiršdavo, visada padovanodavo gėlių ir mano mėgstamų saldainių. Drebančia širdimi laukiau nors kokios žinelės, nors laiškelio ar per kitus perduoto žodžio. Nieko. Ir mano gimtadienis stebuklo tikintis praėjo, ir tėvo mirties metinės – nei sūnaus, nei jokio ženklo apie jo buvimo vietą. Nieko.

Jei jis būtų verslininkas ar šiaip „žmogus prie pinigo“, tai gal kokių nesuvestų sąskaitų turėjo, gal kažkam skolingas liko. Betgi ne. Dirbo paprastu darbininku už algą. Tiesa, kartais gaudavo premijas, bet jos ne tokio dydžio, kad reikėtų pradanginti žmogų.

Darbe jo, žinoma, pasigedo. Buvo atvažiavęs jo viršininkas, teiravosi, ar nesusirgo, ar kokia nelaimė atsitiko. O ką jam sakyti? Taip ir pasakiau, kaip buvo – išėjo trumpam ir nėra. Visų pirma, tai ir eiti mūsų kaime nėra kur – viskas kaip ant delno, net norėdamas nepasislėpsi.

Taip, jis išgerdavo, bet lyg tyčia tų jo draugų, su kuriais mėgdavo pasėdėti už stalo, kaime tą dieną nebuvo.

Ežeras yra už beveik kilometro. Jei būtų sumanęs maudytis, tai būtų dviratį apžergęs ir nuvažiavęs, o dviratis taigi neliestas.

Dažnai lankau kapines, matau motinas ,verkiančias prie palaidotų vaikų kapų, o aš netgi tokio kapelio neturiu. Tai kur paverkti? Kur išlieti širdgėlą, kam pasiguosti?

Kai nueinu į parduotuvę, vis dar neatsilaikau nenupirkusi sūnaus mėgstamų bandelių, medaus su riešutais. Vis pagalvoju, kuo jį pavaišinčiau, jeigu staiga ims ir ateis. Visa tai po kurio laiko išmetu, nes aš pati tokių dalykų nevalgau.

Laukiu, laukiu, laukiu...

Giminaičiai guodžia, sako, kad atsiras, betgi kada? Kai kurie pažįstami bando raminti sakydami, kad gal netikėtai pasitaikė proga išvažiuoti į užsienį, bet juk ir dokumentai, ir telefonas namuose palikti. Vadinasi, tikrai išėjo trumpam. O per šitiek metų tai ir iš toliausio užsienio nebe vieną kartą buvo galima pėsčiam pareiti.

Aš jau bijau susitikti bet kokį pažįstamą žmogų, nes žinau, kad jis pasiteiraus, ar neatsirado pradingėlis, o man vėl širdis plyš į mažus skutelius atsakant, kad niekas nepasikeitė – nėra. Nesuprantu, kodėl jie vis dar klausia, kai atsakymą žino. Kam man širdį aitrina? Nejaugi nesupranta, kaip sunku laukti ir nieko nežinoti?

Kadangi netoli mūsų namų, tiesiog tuoj pat už nedidelio miškelio eina magistralinis kelias, galvojau ir apie tai, kad gal kartais sugalvojo kelią perbėgti prieš pat atvažiuojantį automobilį, gal partrenkė, gal tiesiog numetė kūną į šalikelę ir nuvažiavo, betgi kūnas būtų. Nesvarbu, kad greičiausiai labai sudarkytas, betgi būtų. Nėra.

Netikiu, kad tikrai niekas jo nematė, niekas nežino, kas atsitiko. Tikrai yra žinančiųjų, bet kaip juos prakalbinti?

Kai girdžiu skambat bažnyčios varpus, kviečiančius į šv. Mišias, pagalvoju ir apie tai, kad gal ir man reikėtų užsisakyti mišias už sūnaus vėlę, bet nežinau, ar tai būtų teisinga. O jei jis tebėra gyvas? Net su kunigu nedrįstu pasitarti: o jei jis ims ir pareis varpams skambinant?..

Mačiau ne vieną kino filmą apie tai, kad kartais žmonės praranda atmintį, kad negali apsakyti nei savo vardo, nei pavardės, nei adreso. Ir apie tai pagalvojau, bet, sako, tokių ligonių jokiose ligoninėse, slaugos įstaigose nėra.

Aš esu motina. Lauksiu sūnaus iki paskutinio savo atodūsio. Man nesvarbu, kad jo niekas nebelaukia, kad dauguma jį visai pamiršo. Aš vis tiek lauksiu.“

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis