Mes turime 319 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5263
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15450
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91480
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Apie slenkantį Gedimino kalną ir...

2022 m. gegužės 14 d.

Maklinėjo medžiodamas Gediminas kažkur prie Valakampių ir pamatė gandralizdyje sėdintį pranašą, Anas jam ir rodija:

- Statyk miestą ir tavo sapnas išsipildys!

Kai pastatė aukštą pilį ant aukščiausios kalvos, kai ant pilies bokštų iškėlė visokias vėliavas, tai visi buvo nustebę, ėjo ir važiavo pažiūrėti, o pažiūrėję kitiems pasakojo, kad čia upės medumi plaukia, miškai visokiais žvėrimis knibžda, o žmonės čia geri, suktybių nematę, tyri kaip angelai. Ir pradėjo visokie pirkliai čia važiuoti, vežti visokias gėrybes, o iš mūsų vežėsi tą pažadėtą medų. Ir pasklido garsas apie didį miestą ir šalies valdovą. Puolė čia visokie svečių šalių architektai siūlyti visokių rūmų ir bažnyčių projektus, vieną už kitą mandresnius. Atsirado naujo rašto aiškintojų ir mokytojų, įkūrė net universitetą. Ir mokėsi ten daugel mūsų vyrų ir moteriškų visokių mokslų, kėlė šalies ūkį ir gerovę.

Bet vieną dieną sudrebėjo kalnas ir nuslinko jo šlaitas, užmindamas didžią mįslę mokslažmogiams: ką daryti? Vieni siūlė kuolais paremti. Juk taip senovėje darydavo, kiti siūlė vėl tirštai apsodinti medžiais ir užmiršti, treti, patys radikaliausi, siūlė visą kalną užbetonuot. Kai kurie siūlė važiuoti į Egiptą ir gilintis į senovinius hieroglifus sudūlėjusiuose papirusuose. Bene ten rasią kokią paslaptį, padėsiančią kalną išsaugoti. Tuo metu kalną iš vienos pusės kaip išmanė lopė, o kalnas iš kitos pusės čiuožė žemyn.

Prietaringi žmonės ėmė aiškinti, kad kalnas susiruošė kažkur išeiti. Nes esą, jei pranašas neateina pas kalną, tai kalnas turįs eiti pas pranašą. Tik kaip paklausti kalną, kur jis susiruošė eiti? Jei pas tą iš gandralizdžio, kuris išpranašavo miesto ateitį, tai nieks nežino, kur jo kaulai ilsisi. O jei pas kokį kitą? Pavyzdžiui, Mindaugą? Tai gal kalnui teks net iki Agluonos pėdinti. Nepanašu. O gal nori pasikalbėti su Gediminu. Kalbama, kad kitame Vilnelės krante stūksančiame kalne kadaise buvo jis palaidotas. Eidamas kalnas gali užtvenkti Vilnelę. Tuomet būtų dvi naujienos: viena – bloga, kita – gera. Blogai, nes bus potvynis. Gera – pastatysim hidroelektrinę. Vis šis tas šiais energijos deficito laikais.

O gal tam senam kalnui jau sunku laikyti ant savo kupros pilį? Bet kaip mes be pilies. Mes be pilies nenurimsim! Juk šitiek žioplių atplūsta paspoksoti į pilį ar nuo pilies – į miestą. Kiti net su žiūronais bando žiūrėti. Bene iš tokios aukštos vietos jų pilys matosi. Dar kiti kyla į televizijos bokštą. Ten tikrai nežiūri televizoriaus, bet bando įžvelgti Astravo atominės elektrinės kaminus. Bene iš jų kokia radiacija kyla. Dabar labai tinkamas laikas žiūrėti, nes dienos saulėtos, dangus tyras kaip mūsų XVII a. Ūtos manufaktūros ar XX a. aštuntojo dešimtmečio Panevėžio krištolas. O gal kalnas išsigando, kai vienas mūsų architektas sugalvojo ant jo visą pilies kompleksą atstatyti. Įspūdingi statiniai būtų buvę, su Vyšehrado ar Šumeho (Vengrija) pilimis nepalyginsi. Tai kalnas gal sumanė pabėgti…

Prietaringi žmonės ėmė kalbėti, kad čia ženklas. Va, Paryžiuje katedra supleškėjusi – taipogi ženklas. O Lietuvoje ne viena bažnyčia degė, tai žmonės iš paskutiniųjų dar gražesnes atstatė. O kalną kaip atstatyti? Gal tuose universitetuose kalnų atstatymo nesimokė. Tik stiklo betono ir plieno kubelius? Vienas toks jau stovi šalia Pylimo ir Basanavičiaus gatvių sankryžos. Basanavičius pamatytų – tikriausiai antrą kartą numirtų. Pusę pasaulio apvažiavęs žmogus buvo, bet tokio kluono nematė. Ir ant Tauro kalno, kur kadaise Gediminas medžiojo ir sapnavo, irgi kažką tokio ruošiasi statyti. Negi šitaip ruošiamės įamžinti tokį mums istoriškai svarbų faktą? Gal jeigu būtų nustatyta tiksli vieta, kur tas sapnas Gediminą aplankė, tai galima būtų ten pastatyti tokią palapinę, o ją apgaubti stikliniu gaubtu ir rodyti iš tolimų kraštų atvykusiems. O jeigu dar pavyktų rasti to stumbro žandikaulį ar šonkaulį, tai irgi galėtumėm ten eksponuoti ir pasakoti apie nacionalinius medžioklės ypatumus. Va, vienas žemaičių menininkas jau nusikaldino geležinį vilką ir pastatė jį savo sodyboje. Lai stovi. O naujausia žinia, kad jau tuoj tuoj sužinosim, kaip atrodys nacionalinis stadionas. Sako jau paruošė „vizualizaciją“. Pamatysim, jeigu ir šita „nenuvažiuos“ į Nerį.

Izidorius KIMSĖNAS

 

 
Reklaminis skydelis