Kiek menu, Lietuvoje kaliauses, mano giminaites, darydavo iš šiaudų, padėvėtų paklodžių, sunešiotų sermėgų. O dabar - ir iš butelių! Paskutinis daržo mados klyksmas, gerbiamieji! Pavyzdžiui, mane šeimininkas taip šauniai sumeistravo, kad praeiviai ir kaimynės ligi šiol neatsistebi! Taigi atsinešė šeimininkas į kopūstų lauką padėvėtą švarką, įvilko jį į skersinį... Pažvelgė iš kairės, užmetė akį iš dešinės – kažko trūksta!

- Žmonel, gal turi kokį sijonpalaikį?!

- Jau spėjai, spėjai, auksagerkli, ne tik mano, bet ir savo skudurus į degtinę iškeisti!

- Et! – numojo ranka šeimininkas. - Geriau su velniu negu su boba rokuotis!

Pasikasė pakaušį ir dingo. Maniau, man garderobo ieškoti išėjo. Įsivaizdavau save dailią – ant galvos gyvenimo mačiusi, bet pikantiška skrybėliūkštė, ne pirmos jaunystės palaidinukė su gilia dekoltė, nors neaiškios medžiagos, bet vis dėlto poilgis vėjo plaikstomas sijonėlis... Kuo ne daržo madona? Tfu! Šeimininkas grįžo buteliu nešinas. Rankose - nė vieno skarmalo! Pasukiojo butelaitį prieš saulę ir liuobtelėjo tiesiai iš kakliuko. Tik nusipurtė, nusipurtė!

- Daugiau nebetelpa, - sumurmėjo. -Tiks kaliausei vietoj liemens!

Mane šaltas prakaitas išpylė, išsigandau taip smarkiai, kad žmogaus balsu prabilau:

- Šeimininke, jei ėmėtės darbo, tai jį baikite...

- Nesuprantu, - burbtelėjo. - Kuo tu nepatenkinta?

-Kas aš esu, šeimininke? Kaliausė ar laisvo elgesio mergšė? Bent švarkelį diržu sujuostumėt! Baisiai čia man malonu stiklinį pilvą rodyti. Jūs menkinate mano moteriškąjį orumą!

- Klausyk, daržų gražuole! Vykdydamas taupymo programą valdžios nurodymu, savo diržą ligi paskutinės skylutės susiveržiau, perkaręs vaikštau! Kaip tas... kaip jis... dviratis! Pabūk bent tu laisva, nesuvaržyta!

- Nors skrybėlaitę uždėkit, kad į tą stiklinį pilvą neprilytų, nors menkiausiu kaspinėliu intymiąją mano vietelę apriškit...

-Nuo drėgnos skrybėlės dar lėtinį meningitą gausi! O tas kaspinėlis – buvęs nebuvęs...

Apsisuko ir nuėjo. Taip ir likau atsivėpusi. Pirmą dieną iš gėdos neturėjau kur akių dėti. Vėliau apsipratau. Nejaugi pati save užgriauši? Juk reikia dirbti. Daržą saugoti.

Kur buvęs, kur nebuvęs zuikis atlėkė. Tik sujudėjau, tik iškvėpiau visa keturiasdešimties laipsnių karščio jėga - atlėpaausis blinkt ir guli! Net šnervelės nejuda, rodos, nekvėpuoja... Galų gale atkuto:

- Jergutėli! Į daržą girta pornografija atėjo! Svieto pabaiga! Apsaugok mane, gimtasis krūme, nuo medžiotojo, šuns, nuogos ir girtos moters!

Kad dūmė, tai dūmė. Niekad nesirodė. Dar visai savo giminei patarė lenkti šeimininko daržą. Kad priauginau gražių kopūstų! Net šeimininkas stebėjosi: nė vienos apgraužtos galvos! Jei ne tas stiklinis pilvukas su keturiasdešimties laipsnių „Drakono“ trauktinės kvapu, tikrai nebūčiau tokių gerų rezultatų pasiekusi...

Kaip jau spėjote suvokti, esu kaliausė, priklausau moteriškajai giminei, ne tik degtinės skonio, net jos tvaiko pakęsti negaliu, bet daržo agresoriams siaubo įvaryti – labai efektyvi ir veiksminga priemonė.

Laima LAIMUTYTĖ