... Kažin, o kaip ten šiandien? Gal jau?..

Jis ilgai žvalgosi pro langą, po to išeina į kiemą. Pumpurai ant šakelių šiemet brinko taip lėtai, jis net galvojo, kad taip ir liks. Vis žvalgėsi į juos, lietė pirštais, bet nieko gyvo pumpurų viduje nejautė.

Jis nepamena, ar skanios būdavo šio medžio vyšnios. Gal ir nieko, nes ar varnėnai būtų taip puolę ir plėšę prarūgusias? Jam pačiam vyšnių nereikia, kam jos? Svarbu, kad jos žydėtų...

Ir štai – jos žydi!

Dar vakar pumpurai buvo lyg negyvi, tačiau po nakties lietučio išbrinko, o dabar… Dabar lyg baltas nuometas apgaubė medį, nusvėrė jo šakas... Atsisėdęs ant suolelio po vyšnia, jis užverčia galvą... Gražu!

Ji kažkada sakė – susitiksime po žydinčia vyšnia... Jis tikėjo, net vyšnią tam pasodino – kad tik susitiktų. Dabar kas – jos jau nebėra, ji neatėjo... Bet vyšnia žydi!

Jis užverčia galvą, žiūri į baltą žiedų debesį, į bites, nardančias pro to debesio skyles, ir galvoja. Štai dabar čia su visais susitiks… Ir su ja taip pat. Kaip tada pažadėjo vienas kitam – po žydinčia vyšnia.

Selemonas PALTANAVIČIUS