Pasakojimą apie iškilią asmenybę, dirigentą, vargonininką, kompozitorių Praną Sližį norėčiau pradėti anglų dramaturgo Bernardo Šo žodžiais: „Tikras gyvenimo džiaugsmas yra paklusti vidinei jėgai ir tarnauti žmonėms. Gyvenimas nėra greit tirpstanti žvakė, o didingas deglas.“ Šie du sakiniai tarsi veidrodis atspindi Prano Sližio gyvenimą. Nors jau senokai šis iškilus žmogus iškeliavo į amžinybę, bet jo sukurta muzika, ypač bažnytinė, skamba ir skambės Lietuvos bažnyčiose. O parašyti apie Praną Sližį pasiūlė Švenčionių Visų šventųjų bažnyčios choro vadovė Jolita Budrytė-Abromavičienė, nes šio choro repertuare yra Prano Sližio kūriniai, skambantys šv. Mišių metu, o chore gieda buvęs Vilniaus universiteto akademinio choro, kuriam tuo metu vadovavo Pranas Sližys, choristas Rimantas Karmonas.

Tai kas gi buvo Pranas Sližys? Vargonininkas, dirigentas, kompozitorius ar tiesiog talentingas žmogus, kuris savo gyvenimu, kūryba, darbais paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos kultūriniame gyvenime, bet ir jį pažinojusių žmonių širdyse. Vartydamas 2018 m. išleistą knygą „Pranas Sližys. Dirigentas, vargonininkas, kompozitorius“ radau tiek nuoširdžių atsiliepimų, kad užtektų ne vienai asmenybei apibūdinti.

Gimė Pranas Sližys 1915 m. Traupio miestelyje (dabar Anykščių r.) vargonininko Petro ir Karolinos, garsios to krašto giesmininkės ir dainininkės, Sližių šeimoje. Šeimoje augo net 7 vaikai. Praną Sližį nuo vaikystės visą gyvenimą lydėjo muzika. Kadangi šeima gyveno vargingai, Pranui pelnyti duoną ir siekti išsimokslinimo teko savarankiškai. Sulaukęs 18-os jis jau vargonininkavo Leliūnuose (Utenos r.). Nors buvo jaunas, bet sugebėjo suburti net 60 žmonių chorą. Leliūnuose Pranas Sližys sutiko ir savo gyvenimo moterį – pradinių klasių mokytoją Anelę Ardzijauskaitę, su kuria susituokė 1935 m. liepos 2 d. Leliūnų bažnyčioje. Vargonininkaudamas Leliūnuose Pranas Sližys stengėsi derinti darbą su studijomis. 1934 m. jis baigė chorvedžių ir vargonininkų kursus prie Kauno konservatorijos, o 1937 m. įstojo į Kauno konservatoriją ir studijavo chorvedybą ir kompozicijos teoriją. Karo metu dirbo mokytoju Ukmergės gimnazijoje, vėliau – mokytojų seminarijoje. Žinoma, nebuvo pamirštas ir vargonininkavimas. Kadangi dėl karo buvo uždaryta Kauno konservatorija, tai po karo Pranas Sližys jau 1948 m. baigė studijas Vilniaus konservatorijoje. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas Vilniaus universiteto akademinio choro vadovu ir vadovavo šiam kolektyvui net 30 metų. Pokario metų destrukcija neaplenkė ir Prano Sližio šeimos. 1949 metais tik atsitiktinumo dėka, o gal jo choristų drąsos dėka, jis su šeima nebuvo ištremtas į Sibirą. Sužinoję, kad jų mylimas choro vadovas Pranas Sližys gyvuliniame vagone su šeima geležinkelio stotyje laukia priverstinės kelionės į tremtį, nuėjo pas tuometinį Aukščiausios tarybos pirmininką Justą Paleckį prašyti pagalbos, ir sulaukė. Pranas Sližys su šeima buvo paleistas. Jau vien šis faktas rodo, kaip jį vertino ir gerbė chore dainavę studentai. Ne vienas jų, tie, kurie likdavo Vilniuje, ir toliau lankė chorą. Bet ne tik chorams vadovavo maestro Pranas Sližys. Jis kūrė bažnytinę muziką, pats vargonininkavo. Prano Sližio sukurta bažnytinė muzika skamba ir po Švenčionių Visų šventųjų bažnyčios skliautais.

Kaip jau minėjau pasakojimo pradžioje, akademiniame Vilniaus universiteto chore dainavo ir dabar į gimtąją Vidutinę sugrįžęs Rimantas Karmonas. Su juo gražią gegužės dieną ir kalbėjausi jo gimtuosiuose namuose Vidutinės kaime.

- Rimantai, kadangi tavo mama Anelė Karmonienė buvo žinoma šio krašto dainininkė, daina tave, matyt, lydėjo nuo vaikystės?

- Žinoma. Mamą dainuojančią girdėjome nuo vaikystės. Ji visą laiką kažką niūniuodavo. Dažniausia tai būdavo senovinės liaudiškos dainos ar šventos giesmės. Matyt, tą įprotį niūniuoti vieną ar kitą melodiją ir aš paveldėjau iš jos. Daina, atėjusi į mano pasaulį vaikystėje, lydėjo mane visą gyvenimą, ir dabar be dainos aš neįsivaizduoju savęs.

- Ar ne iš vaikystės atsinešta meilė dainai paskatino ateiti į Vilniaus universiteto akademinį chorą, kuriam vadovavo Pranas Sližys?

- Buvo noras dainuoti. Gaila, kad mokantis tuometiniame Švenčionėlių internate nebuvo gero muzikos mokytojo, tad kai įstojau į VU, radęs skelbimą, kad renkami choristai, nuėjau ten. Aš universitete baigiau fiziką, po to dirbau mikroelektronikos srityje, paskui dirbau darbo apsaugos srityje ir kitur. Paskui mano gyvenime atsirado Operos ir baleto teatro choras, kuriame dainavau beveik tris dešimtmečius.

- Ar nuėjus dainuoti į profesionalų chorą pravertė Vilniaus universiteto chore įgyta patirtis?

- Žinoma, padėjo, nes VU chore, kuriam vadovavo Pranas Sližys, repertuaras buvo labai įvairus. Buvo kūrinių ir iš operų. Visa tai padėjo. Teatre teko dainuoti 27 operose. O tai, patikėkit, nėra lengva, nes ir mums, choristams tekdavo išmokti savo tekstą ta kalba, kuria skambėjo operoj. Tai ir italų, ir prancūzų, rusų ir kitomis kalbomis. Teko tekstus kalti mechaniškai. Iki tarybinių laikų pabaigos dainavom lietuviškai, o po to, kai prasidėjo gastrolės, teko ir kitom kalbom dainuoti.

- Koks buvo pirmas susitikimas su gerb. Pranu Sližiu?

- Pasitiko kaip ir visus, pasisveikino ir, parodęs kur sėstis, davė kūrinio natas. Kūrinys buvo nelengvas – Šimkaus „Oi, pasakyki man, mergužėle“. Kaip dabar atsimenu. Mūsų repertuare buvo nemažai tokių kūrinių, už kurių atlikimą ir į KGB rankas galėjai pakliūti. Žinoma, viskas derinama buvo. Dirigentas Pranas Sližys visados ateinančius į repeticiją pasitikdavo prie durų ir pasisveikindavo.

- Ar galėdavo choristas ar choristė savo rūpesčiais pasidalinti, pasiguosti gerb. Pranui Sližiui?

- Visada. Ir jei galėdavo, padėdavo. Kam bendrabutį padėdavo gauti, kam kitas problemas išspręsti. Praną Sližį gerbė ir VU rektorius Jonas Kubilius. Jis visuose mūsų koncertuose dalyvaudavo, o mėgstamiausia gerb. Jono Kubiliaus daina buvo „Už Raseinių ant Dubysos“. Kai rektorius būdavo koncerte, šią dainą būtinai atlikdavome. Jau po Prano Sližio mirties, minint sukaktį, gerb. Jonas Kubilius buvo atėjęs... Gal todėl, kad Prano Sližio gyvenimas buvo nelengvas, jis visada stengėsi padėti. Tai buvo žmogus, spinduliuojantis gerumą.

- Kiek metų dainavote VU akademiniame chore?

- Dainavau penkerius metus, kol studijavau. Paskui dar galėjau lankyti, bet nusiviliojo mane vyrų kvartetas Kirtimų kultūros namuose. Kvartete visi fizikai dainavome, po to pradėjau dainuoti Operos ir baleto teatro chore. Ten išdainavau 28 metus. Bet ir iš ten išėjęs su daina nesiskyriau ir nesiskiriu. Beje, Operos ir baleto teatro choro vadovas buvo labai griežtas, visiška priešingybė Pranui Sližiui. Žinote, savo gyvenime dainuodamas patyriau, kaip skiriasi profesionalus ir mėgėjiškas dainavimas. Žinoma, ir nuo vadovo požiūrio daug kas priklauso, - prisiminimais dalinasi Rimantas Karmonas.

- Rimantai, praėjo daug laiko, ir visgi koks tavo prisiminimuose išliko kompozitorius, dirigentas, vargonininkas Pranas Sližys?

- Šviesūs išliko prisiminimai. Paskutinį kartą su juo bendravau Žvėryne, pas jį. Pasklinda žinia, kad eisime pas Sližį. Susitikdavome prie „Saulutės“ parduotuvės Žvėryne ir eidavome. Nemažai dainavusių VU chore ir dabar bendraujame. Vadinasi, bendruomeniškumo sėklą gerb. Pranas Sližys gerą pasėjo... – prisimindamas Praną Sližį sako mano pašnekovas Rimantas Karmonas, kuris ir sugrįžęs į gimtąjį Vidutinės kaimą nesiskiria su daina. Kaip jis atsisveikindamas sakė: „Be dainos man neišeina gyventi...“

Štai toks įdomus gavosi pasakojimas apie du žmones – vargonininką, kompozitorių, dirigentą, šviesaus atminimo Praną Sližį ir jį gerai pažinojusį Rimantą Karmoną.

Algis JAKŠTAS