Mes turime 399 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2786
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18987
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95017
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Skausmingos didvyrių paieškos

2022 m. gegužės 21 d.

Mariupolį vieni žmonės vadina miestu-kankiniu, kiti tituluoja jį miestu-didvyriu. Negirdėjusių apie šį, beveik triskart už Klaipėdą didesnį, Ukrainos uostamiestį Lietuvoje turbūt nebėra Tik apie Jono Blaževičiaus gatvę, esančią vos už devynių kilometrų nuo paskutinio miesto gynėjų bastiono - metalurgijos įmonės „Azovstal“ - mažai kas girdėjo. Jono Blaževičiaus - generolo majoro, TSRS didvyrio, Mariupolio, Karelijos, Vengrijos, Čekoslovakijos ir kt. ,,išvaduotojo“ - vardu viena centrinių Mariupolio miesto gatvių buvo pavadinta 1970 metais. Varėnos rajone gimusio mūsų tautiečio garbei prie 213-ojo šios gatvės namo pritvirtinta memorialinė lenta. Jo vardu pavadintas sausakrūvis laivas. Regis, didvyrių paieškos Ukrainoje yra tokios pat skausmingos, kaip ir Lietuvoje. Ar mes turime kitą didvyrį, kuris mariupoliečių pagarbos būtų vertesnis už Joną Blaževičių? Turime.

1987-1989 metais Lietuvos žmonės didvyriu vadino sovietinės armijos kareivį Artūrą Sakalauską. Šiandien matome, kaip mūsų tėvynainio likimą atkartoja tūkstančiai mariupoliečių. Sugretinę didvyrišką Lietuvos sūnaus žygį su didvyriška Mariupolio gynyba, suprantame, kad didvyriškumas neatskiriamas nuo kankinystės. Mons. dr. Algirdas Jurevičius, teigė, kad kankinystės ieškoti nereikia, tik Dievas gali ją suteikti. Prieš 35 metus tai buvo sunkiau suprantama, nes per pusšimtį Tarybų valdžios metų diduma Lietuvos žmonių buvo išmokę nuo kankinystės išsisukti. Artūras Sakalauskas kankinystės neieškojo. Jo kankintojai – kalinius vežusio būrio vadai ir tarnybos bendrai – engė lietuvį, žemino ir tyčiojosi iš jo taip, kad, pasak apklausų protokolų, tuo bjaurėjosi net visko matę kaliniai. Kol Artūras, žvėriškai sumuštas, suspardytas, nuplėštomis kelnėmis, be sąmonės gulėjo ant grindų tualete, jo kankintojai tingiai mėgavosi savo galia. Jie nežinojo, kad išniekinę lietuvio kūną, jo dvasios nepalaužė. Artūras nešliaužė prašyti pasigailėjimo, nesisiūlė būti kažkurio „viercho“ meilužis ar meilužė, nešoko pro traukinio langą, nesusidegino, apsipylęs degiuoju skysčiu, nepasikorė, tik paėmė iš ginklų dėžės du pistoletus ir paleido į prievartautojus 46 šūvius. Ar jis suprato savo poelgio didvyriškumą? Ar girdėjo, kaip nuo jo šūvių dūžta neperregimi Paslapčių kambario (oficialiai vadinamo Glavlitu) langai, už kurių buvo maniakiškai saugomi pasibaisėtini „diedovščinos“ nusikaltimai? Ar žinojo, kad savo poelgiu gelbėja lietuvių, latvių, estų, baltarusių, ukrainiečių, kitų tautų vaikinukus nuo seksualinės prievartos, kankinimų ir patyčių? Tikriausiai ne. Psichiatrijos specialistai teigia, kad tokiais atvejais kerštaujantis žmogus nemąsto apie nieką kitą, o tik skuba kuo greičiau susidoroti su skriaudėjais. Ištiktas šoko po egzekucijos, dar neatsigavęs nuo kankinimų tualete, A. Sakalauskas pabėgo į Leningradą. Po penkių parų buvo pagautas, paskui kelis mėnesius tardomas, teisiamas, „gydomas“ psichiatrijos ligoninėje. Teisme kareivėlį gynė advokatas iš Lietuvos Justinas Aleksandravičius. Jis, pasak žurnalisto Leono Žalio, apibūdino Artūrą kaip turtingos sielos, tačiau nepaprastai jautrų vaikiną, kurio likimą sudaužė tuomet armijoje viešpatavusi savivalė. Gelbėjant Artūrą, daug nuveikė Sąjūdis. Kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių pasirašė peticiją, kurioje išdėstė reikalavimą perkelti Artūrą Sakalauską gydytis į Lietuvą. Pasirūpinti Artūro likimu buvo pavesta tuometiniam Lietuvos prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojui Egidijui Bičkauskui. A.Sakalauskas buvo grąžintas namo ir paslėptas nuo jo kankintojų giminaičių keršto. Tai ir viskas, kuo tuo metu Lietuva galėjo padėti savo didvyriui. Po „Sakalausko bylos“ rezonanso Rusijoje buvo įkurtas „Kareivių motinų komitetas“ – teisinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas – į kariuomenę pašauktųjų teisių gynimas. Tačiau „senių tvarka“ ir kraujo kerštas Rusijoje klesti iki šiol. Mariupolio gynėjai, nukovę generolą majorą Magomedą Tušajevą, čečėnų keršto nebijo. Gal jie, būdami drąsesni už lietuvius, kada nors, po karo, Artūro Sakalausko vardu pervadins Jono Blaževičiaus gatvę? Gal prisimins Lietuvos sūnų, kurio kūną suniokojo ir išniekino okupantai, bet jo dvasios nepalaužė? Nepalaužė taip pat, kaip nepalaužė ir Mariupolio dvasios.

Kas yra didvyris? Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad didvyriais galime vadinti aukšto ūgio vyrus, karžygius arba žmones, pasižymėjusius savo darbais, žygiais, šaunumu. Ir vienokių, ir kitokių Lietuvoje netrūksta, bet mes vis ieškome ir vis nerandame kažkokio mitinio didvyrio. Tokiu mūsų dienomis tapo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jam pastatyti paminklą pasiūlė TV laidų vedėjas Arūnas Valinskas.

Buvusio LR Seimo nario, Seimo pirmininko ir Tautos prisikėlimo partijos įkūrėjo nuomone, paminklą Volodymyrui Zelenskiui reikia statyti vietoj paminklo Petrui Cvirkai. Šis pasiūlymas supriešino Lietuvos žmones. A. Valinskui besąlygiškai pritaria tie, kurie negirdėję apie SSRS valstybės saugumo komitetą, Glavlitą, kurie galvoja, kad „tarybinę Lietuvą Cvirka sukūrė“, kad Cvirka privertė Balį Sruogą perrašyti „Dievų mišką“, kad Cvirka tvirtindavo tremtinių sąrašus ir t.t. A. Valinsko siūlymui nepritaria tie, kurie žino, kad „tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“, kad Balio Sruogos kūrinį su žemėmis sumaišė Kazys Preikšas, kad tremtinių sąrašus tvirtindavo Antanas Sniečkus ir Justas Paleckis. A. Valinsko oponentų nuomone, P. Cvirka nebuvo karžygys. Jis bijojo Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo komisarų, Lietuvos TSR valstybinės leidyklos direktorių. Neturėjo tokios įtakos kaip Antanas Sniečkus, Josifas Bartašiūnas, Aleksandras Gudaitis Guzevičius, Kazimieras Liaudis, Justas Paleckis, Kazys Preikšas, Daniilas Šupikovas, Stanislavas Vaupšas. Jis buvo talentingas rašytojas, bet prastas politikas, menkas valdininkėlis, vargšiukas, septynis kartus perrašęs savo „Žemę maitintoją“, ir, kažkieno valia, pastatytas, anot Vytauto Toleikio, tarp kuosų ir zylučių. Tad vietoj paminklo, skirto nelabai žymiam veikėjui, statyti paminklą didvyriškajam Volodymyrui Zelenskiui - neadekvatu. Paminklo Ukrainos prezidentui vieta – Lukiškių, Daukanto arba Katedros aikštė.

Arūno Valinsko pasiūlymas pažadino kitą, jau šiek tiek primirštą idėją – išbraukti iš tautos atminties Salomėjos Nėries vardą. Vardų keitimo entuziastai reikalauja uždrausti bet kokius salomėjiškų mokyklų susitikimus. Taip pat reikalaujama kuo skubiau pakeisti Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos ir Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos vardus.

Salomėjiškomis mokyklomis vadinamos ugdymo įstaigos, glaudžiai susijusios su poetės atminimo įamžinimu, jos gyvenimu bei kūryba. Tokių mokyklų – visas penketas. Tai - Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija, Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė mokykla, Panevėžio Vytauto Žemkalnio, Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo bei Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos. Prisimenant, kaip greitai buvo nugriautas paminklas Petrui Cvirkai, galima tikėtis, kad minėtų ugdymo įstaigų pervadinimas ilgai neužtruks. Sudėtingiau būtų pervadinti visas Salomėjos Nėries gatves. Lietuvos adresų kataloge nurodyta, kad tokias gatves turi net 31 šalies miestas ir keliolika gyvenviečių. Iniciatyvos pervadinti Salomėjos Nėries gatves nesiima nei tų gatvių gyventojai, nei Pavadinimų keitimo komisija, nei rajonų bei miestų savivaldybės. Pasak Radviliškio rajono mero Vytauto Simelio, pakeisti gatvės pavadinimą – labai sudėtinga, nes protestuoja gyventojai, kurie, keisdami gyvenamosios vietos adresą, patiria daug vargo. Pakeisti mokyklų pavadinimus paprasta ir nesudėtinga, nes mokiniai ir jų tėvai dėl to neprotestuoja, o mokytojų nuomonės niekas neklausia. Šiuo metu visai rimtai ruošiamasi pervadinti Aleksandro Puškino gimnazijas Kaune ir Vilniuje. Gimnazistai pageidauja, kad jų ugdymo įstaigos vadintųsi Romano Hrybovo vardu. Gal todėl, kad ant gimnazijų sienų ir ant mokytojų kambarių durų bus galima oficialiai rašyti tėvų bei senelių numylėtą ir širdyse ilgai slėptą rusišką keiksmažodį?

Balys Sruoga – Lietuvos poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, Kauno, vėliau – Vilniaus, universiteto profesorius – percituodamas Frydrichą Nyčę, teigė, kad ,,didžiausi mokytojo neprieteliai visuomet yra jo mokiniai“. Jis draudė velti į politinę kovą studentus, manė, kad jaunimui svarbu mokytis, pamatyti kitas šalis, jų kultūrą, gamtą, žmones, jų gyvenimą, rūpesčius ir pramogas, todėl organizuodavo ekskursijas į Vokietiją, Austriją, Italiją, Belgiją pažiūrėti tų šalių, jų architektūros ir meno paminklų, muziejų. Jis kratėsi pigiosios propagandos: parašų po trafaretiniais pareiškimais ar šabloniškų pareiškimų. Teigė, kad tokie parašai, tokie pareiškimai duoda priešingų vaisių, negu laukiama: ,,Kas tiki – tas tiki ir be mūsų parašų, jiem jie nereikalingi. Kas netiki – jie neįtikina. Priešingai. Komentarai esti tik tokie: „Parsidavė. Loja dėl savo limitų“. Arba, dar blogiau: „Ak, išgvoltavojo ir jį!“.

Ką apie mokinių politikavimą, jų pamėgtų herojų vardais mokyklų pervadinimus galvoja šių dienų mokytojai?

Mokytojai dėl naujai atsivėrusios galimybės keiktis iš džiaugsmo nekrykščia. Viena vertus, jie jaučia, kad negražu prisiimti nuopelnus už kitų tautų išugdytus didvyrius. Antra vertus, jiems gėda prisiminti, kaip jie, lyg komediantai iš „Vestuvių Malinovkoje“, daugybę kartų kaitaliojo antpečius, kaip kriminalinio nusikaltėlio Alfonso Čeponio ir kitų nevertėlių vardais vadino lietuviškas mokyklas ir pionierių draugoves. Trečia vertus, keiksiesi ar nesikeiksi, privalai išmokyti trečiokus dalybos iš vienaženklio skaičiaus, ketvirtokus – dalybos iš dviženklio, o penktokus – iš triženklio skaičiaus. Šeštokams privalu išmokti veiksmus su dešimtainėmis ir paprastosiomis trupmenomis, procentus, tiesioginį proporcingumą, lygtis ir t.t., septintokams – pertvarkyti raidinius reiškinius, atlikti veiksmus su teigiamaisiais ir neigiamaisiais skaičiais ir t.t. Aštuntokai privalo mokėti spręsti ir sudaryti lygtis bei nelygybes, atlikti veiksmus su laipsniais ir šaknimis, skaidyti daugianarius dauginamaisiais, taikyti Pitagoro teoremą, apskaičiuoti taisyklingosios piramidės, ritinio, kūgio, rutulio elementus ir t.t. Jeigu mokinys neišmoks, jeigu mokytojas neišmokys, gali kilti tarptautinis skandalas, toks, kaip kilo Kauno A.Puškino gimnazijoje, tos gimnazijos mokytojai viešai paskelbus, jog ukrainietis berniukas nemoka 360 padalyti iš 3. Tiesą sakant, mokytoja neturėjo per daug stebėtis: 360 iš 3 nepadalytų kas šeštas Lietuvos trečiokas. Kas ketvirtas penktokas nepadalytų 29 484 iš 126, kas trečias septintokas neišspręstų lygties -3y-(-3,1) = -1,2 + 0,7. Iš kur žinoma? Iš OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) ataskaitų.

Pagal OECD (EBPO) vykdomus penkiolikmečių žinių patikrinimus, Lietuvos aštuntokai, kartu su bendraamžiais iš Ukrainos, Baltarusijos, Bulgarijos, Kazachstano ir dar 17-os šalių pasiekia tik antrą lygį. Tuo tarpu Suomijos, Estijos, Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės ir dar 23 šalių penkiolikmečiai pasiekia trečią lygį, o Kinijos, Singapūro, Makao ir Honkongo mokiniai - ketvirtą. Galime pasiguosti, kad Azerbaidžano, Maroko, Meksikos ir dar 17-os šalių penkiolikmečiai pasiekia tiktai pirmą lygį, o Panamos, Filipinų ir Dominikos penkiolikmečiai nepasiekia nė pirmojo. Neblizga mūsų penkiolikmečiai ir OECD organizuojamuose gamtos mokslų ir skaitymo įgūdžių patikrinimuose. Kodėl?

EBPO ataskaitoje pastebima, kad Lietuvos mokyklose matematikai skiriama per mažai pamokų, išlaidos švietimui ir mokymui yra per mažos. Pažymima, kad prasti jaunų žmonių pažintiniai bei socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kad penkiolikmečių moksleivių matematikos, gamtos mokslų skaitymo įgūdžių rezultatai vis dar žemesni nei EBPO šalių vidurkis ir, laikui bėgant, negerėja. Regis, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Jungtinių tautų organizacija, Europos Komisija dėl Lietuvos mokinių išgyvena labiau negu Lietuvos valdžia. Štai, švietimą kuruojantis Vilniaus vicemeras Tomas Gulbinas, užuot rūpinęsis, kaip pagerinti mokinių žinias, pažintinius, socialinius ir emocinius įgūdžius, kviečia mokinius, mokyklas ir tėvų bendruomenes išryškinti mokytojus, neslepiančius palaikymo Rusijos režimui, pasirūpinti, kad jų neliktų mokyklose ir informuoti savivaldybę apie kiekvieną probleminį atvejį. Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas Dainoras Lukas, pasisako dar griežčiau. ,,Jei mokykla nesiima priemonių, derėtų pranešti savivaldybės administracijai, nes savivaldybės yra mokyklų steigėjos. Jei ir tai nepadeda, apie daromą nusikaltimą galima pranešti policijai. Žinoma, galima pranešti ir ministerijai“, – pažymėjo jis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, likus kelioms savaitėms iki mokslo metų pabaigos, pradėjo rengti mokykloms specialias rekomendacijas, kaip elgtis, susidūrus su karą Ukrainoje neigiančiais ar kitaip neapykantą skatinančiais mokytojais. Tikru fenomenu mokyklas drebinančiose istorijose laikytinas mokinių ir jų tėvų elgesys. Juk tiek rusų kalbos pamokos (Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos atveju), tiek tikybos (Telšių Žemaitės gimnazijos atveju) pamokos yra laisvai pasirenkamos. Tėvai, rašydami pareiškimus dėl antrosios kalbos ar dorinio ugdymo, turėjo žinoti, kad rusų kalbą dėstys rusų tautybės mokytoja metodininkė, kuri myli ir gerbia Rusiją, o tikybos mokytoja laikysis krikščioniško požiūrio į lytiškumą. Jeigu mokytojų pažiūros neatitinka šeimos vertybių, nereikėtų tų pamokų lankyti. Juk taip yra visose demokratiškose šalyse. Gaila buvo psichologės, kuri LNK laidoje buvo verčiama skelbti nuosprendį Rusijai. Moteris visaip bandė pasakyti, kad profesinė etika neleidžia jai skelbti verdiktų. Dėl pandemijos ir karo Ukrainoje daug mokinių, jų tėvų ir mokytojų jaučiasi nesaugūs, patiria beprasmybės jausmą. Psichologės klientai - ne tik lietuviai ir ukrainiečiai. Ji privalo išklausyti visų tautybių, visų socialinių sluoksnių asmenis ir priimti juos tokius, kokie jie yra.

Ispanų žurnalistas, rašytojas ir profesorius Antonio Iturbe knygoje „Mažiausia pasaulio biblioteka“ pasakoja apie Aušvico – Birkenau 31-ajame bloke veikusią slaptą mokyklą. Vaikai, kurie, galimai, tą pačią dieną baigė gyvenimą dujų kameroje, buvo mokomi kalbų, gramatikos, literatūros, ortografijos, matematikos, pasaulio geografijos, istorijos, dailės. Mokytojai, maskatuodami rankomis, braižė ore lygiašonius trikampiu, diakritinius kirčio ženklus, net Europos upių kelius. Jie tikėjo, kad ir tamsiausi laikai praeina. Ar Lietuvos žmonės tokį tikėjimą prarado? Ar Lietuvai nebereikia mokyklos, padedančios mokiniams išsiugdyti gebėjimą mokytis, kurtis tvirtus dorinius pagrindus, įgyti Europos ir pasaulio piliečio sąmonę? Ar Lietuvai reikia pasyvių, savo pažiūras slepiančių, rezignuojančių ir su kiekviena valdžia antpečius keičiančių mokytojų, kurie gali išugdyti tik popandopulas ir pavlikus morozovus? Ar Lietuvai, nuo amžių besididžiuojančiai savo merginų skaistumu, reikia, kad jos sustotų prieš svetimos šalies ambasadą ir demonstruotų savo tarpukojus? Ar Lietuvai reikia, kad moksleiviai griautų paminklus kapinėse, už penkis ar dešimt eurų žygiuotų LGBT paraduose, stotų prieš tankus ir taptų politikos aukomis? Ne, nereikia. Nei Lietuvai, nei Ukrainai nereikia pseudodidvyrių. Didvyrių žemės ilgisi tikrų didvyrių.

Stasė BUČIUVIENĖ

 

 

 
Reklaminis skydelis