Seniai stebiu įvykius, žmones. Ir tame, kas vyksta, kaip anksčiau, taip ir šiuo metu, yra jaučiamas nematomas valdymas, scenarijus. Bet tai tik mano mintys.

Gyvenime mačiau pakankamai blogio išraiškos, kaip savyje, taip ir žmonėse. Mačiau, kaip monstrai virsta nekaltais ėriukais, kai jėga iš jų pereina tam, ką jie visai nesenai skriaudė. Kuo ekstremalesnė situacija, tuo daugiau pasireiškia, iškyla tai, kas žmogų išties valdo, o ne tai, kuo jis bandė pasirodyti. Šiuo metu labai matosi, kaip masinio informavimo priemonių dėka skaldomi žmonės, skaldoma jų vienybė, kaip sėjamas pyktis, baimės. Tai vyksta labai aukštame lygyje. Tie, kas visai nesenai savo socialinių tinklų puslapiuose viešai deklaravo apie dvasiškumą, harmoniją, vienybę, po truputį pradėjo kritikuoti, teisti kažką, vertinti, dalinti į gerus ir blogus.

Dvasiškumas ne tame, ką žmogus kalba, dvasiškumas pasireiškia tame, kuo jis gyvena, ką daro. Stebėdamas tai, stebiu save, pastebiu, kaip ir mane užkabina temos, žmonės, kurių tiesiog reikėtų vengti.

Negatyvi energija nematomais siurbtukais prisisiurbia ir po truputi išsiurbia iš žmogaus viską, kas yra šventa. Aš nesu išimtis, pakliūnu į spąstus. Aš visada, kad ir kiek pasiekčiau, liksiu amžinas mokinys šiame Gyvenime, kuris yra mokykla. Kas po šios mokyklos? Neverta gaišti laiko tam, kad rastum atsakymą į šį klausimą, to šiame Gyvenime suvokti neįmanoma.

Jėga yra vienybėje, kaip tarp žmonių, taip ir žmogaus santykyje su Gyvenimu. Silpnybė yra susiskaldyme. Gėris, Dievas vienija. Blogis, Šėtonas skaldo. O žmogus... Žmogus renkasi vieną iš jų ir atsako už šį pasirinkimą... Šis kelias, vadinamas Gyvenimu, tuo ir nuostabus, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia ten, už to posūkio...

Slava ZELEV