Vakarėja. Sėdžiu lauke ant suoliuko po skanius obuolius mums dovanojančia obelimi. Esu iš visų pusių švelniai glostoma vakarą užklumpančios vėsos, žiūriu į nerealaus grožio saulėlydžio spalvas ir negaliu liautis galvojusi apie nenuglaistytą savo senelių gyvenimą ir, prisipažinsiu, netgi pavydžiu jiems Dievo duotybės šitaip mylėti vienas kitą.

Dabar, kai pati jau esu sulaukusi metų brandos, praėjusi ne vieną gyvenimo siųstą išbandymą, lyg per plonytę perregimą miglą matau savo senelių gyvenimą, prisimenu juos, per gyvenimą ėjusius koja kojon, ir pašnibždomis dėkoju visiems dievams, visiems likimų valdovams, kad du jauni žmonės susitiko, kad gyvenimo kelyje neprasilenkė, kad netgi pirmą kartą vienas į kitą pakėlę akis, daugiau jų nenuleido, kad išsaugojo meilę vienas kitam ir niekada nepamiršo vienas kitam ištartų priesaikos žodžių.

O juk visiems buvo taip, kad iš jaunystės svajonėse paskandintų naktų būsimos meilės portretą piešėme. Ne, tikrai ne apie princus ant balto žirgo svajojome, tikrai ne pasakų rūmus akyse regėjome. Kaimo mergaičių svajonėse buvo tik darbštus vienmarškinis gražuolis, netgi, pasak liaudiškos dainos, neturintis nei žirgo, nei kamanėlių, užtat turintis taurią širdį, gebėjimą mylėti be išskaičiavimų ir užslėptų minčių. Juk kitaip apkabina mylinčios rankos, kitaip mato mylinčios akys, kitokie žodžiai prašyte prašosi ištariami. Rodos, kojomis žemės nesiektum link jo eidama, neįveikiamus darbus padarytum jo šaukiama...

Ir vėlgi galvoju apie senelius, apie jų meilę, labai panašią į pasaką, kuri, kaip ir visos pasakos, baigėsi laimingai...

...Mano senelis gimė bežemių (kumečių) šeimoje. Kai jam tebuvo treji metukai, mirė tėvas. Senelio mama liko našle su penkiais vaikais. Juos visus viena užaugino.

Močiutės mama buvo tituluota baronaitė, labai senos giminės tęsėja, o tėvas – paprastas šaunus ūkininkas, bet be galo doras žmogus. Močiutės tėvų šeimoje užaugo 9 vaikai iš 11 gimusiųjų. Kai močiutės mamai tebuvo treji meteliai, mirė jos mama. Našliu likęs tėtis užaugino visus devynis vaikus vienas. Žinoma, jam padėjo vyresnieji vaikai.

Tai ir atsitiko taip, kad mano močiutė Juzefa ir senelis Antanas užaugo būdami pusiau našlaičiais, bet tėvų meilės gavę su kaupu.

Senelis Antanas būdamas 16 metų išvyko į Ameriką. Kelionė buvo pilna įvairiausių netikėtumų, netgi savotiškų nuotykių, bet viskas pasibaigė laimingai. O ir įsikurti tolimoje šalyje nebuvo labai sunku, nes ten jau gyveno anksčiau išvykęs brolis. Jiems abiem išvykti iš Lietuvos į Ameriką padėjo šiek tiek anksčiau išvykusių ūkininkų šeima, pas kuriuos senelio brolis tarnavo bernu. Ta šeima abiem broliams ir atsiuntė „šipkartes“.

Senelis buvo įsikūręs Čikagoje, buvo išmokęs kalbą, gavęs JAV pilietybę, Pirmo pasaulinio karo metu atitarnavęs kariuomenėje, turėjęs pragyvenimo šaltinį.

1920 m. senelis su iš gretimo kaimo kilusiu draugu, kuris irgi gyveno Amerikoje, parvyko į Lietuvą, mat labai norėjo pasisvečiuoti gimtuosiuose kraštuose, aplankyti artimuosius, susitikti su pažįstamais žmonėmis, kaimynais. Po keleto viešnagės dienų tėviškėje, senelis Antanas nuėjo į gretimą kaimą, kuriame svečiavosi draugas, su kuriuo kartu iš Amerikos parvyko. Ir atsitik tu man taip, kad tuose draugo namuose, staklėse, sėdėjo dvidešimtmetė to draugo sesuo. Du jauni žmonės pamatė vienas kitą ir... Nebesiskyrė visą gyvenimą. Jų pažinties dienos – Mykolinių – nė vienas nepamiršo visą gyvenimą... Tą dieną senelis visada ką nors padovanodavo močiutei ir būtinai nupirkdavo gražią puokštę gėlių. Tai tęsėsi iki pat tos dienos, kai juos išskyrė mirtis...

Senelis ir močiutė susižadėjo po savaitės. Dar po savaitės senelis su tuo pačiu draugu, dabar jau sužadėtinės broliu, vėl išvyko į Ameriką, kur planavo užsidirbti pinigų šeimyninio gyvenimo pradžiai. Vestuvių teko laukti... šešerius metus... Tik 1926-aisiais metais senelis Antanas sugrįžo į tėviškę su dovanomis būsimai nuotakai. Po keleto dienų buvo paskelbti užsakai, o gegužės 9-ąją susituokė Panevėžio rajono Smilgių bažnyčioje. Po savaitės jaunavedžiai jau abu plaukė į Ameriką. Ten gimė mano tėtis.

Močiutė Juzefa svečioje šalyje gyvendama nuolat kalbėjo apie Lietuvą, jautė tokią nostalgiją, jog seneliui nieko kito nebeliko, kaip tik krautis mantą ir grįžti į tėviškę. Taip ir buvo padaryta 1929-aisiais metais, kai jų sūnui, o mano būsimam tėčiui, tebuvo treji metukai. Senelis Amerikoje jau buvo pragyvenęs 18 metų. Grįžęs į Lietuvą, senelis pirmiausia nusipirko namą, 15 ha žemės (žemė jam buvo labai svarbi, nes į Ameriką išvyko kaip bežemio sūnus) ir kūrėsi iš naujo.

Bet atsitiko taip, kad po septynerių metų susirgo močiutė. Gydytojas pasakė, kad teks daryti sudėtingą kojos operaciją, priešingu atveju pasekmės gali būti neprognozuojamos. Senelis nė kiek nedvejodamas pardavė žemę. Vėl liko bežemiu, bet užtat išsaugojo močiutės gyvybę.

Senelių meilė man priminė pačią gražiausią kažkada skaitytą pasaką. Jie visada stengėsi būti kartu, gerbė vienas kitą, stengėsi užvaduoti darbuose, jei kuris susirgdavo, kitas nesitraukė nuo lovos, stengėsi vienas kitą pradžiuginti mielomis staigmenomis ir kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis...

Aš niekada nemačiau jų susipykusių, nesikalbančių ar be reikalo išlaidaujančių. Jie kartu eidavo į bažnyčią, kartu važiuodavo į turgų, kartu artimųjų kapus lankydavo. Aš netgi miegančių jų nesu mačiusi: atsikeldavau ryte, o jie jau laukuose dirbdavo ar gyvulius (jei būdavo žiema) šerdavo, vakare, kai man jau liepdavo eiti miegoti, juos palikdavau kažką tebedirbančius.

Mačiau ir didžiulį ne tik mano senelių, bet ir jų artimųjų altruizmą. Ir senelio, ir močiutės broliai tebegyveno Amerikoje. Jie abu kartą per metus atsiųsdavo po siuntinį. Juose būdavo visokiausių gėrybių: skarelių, audinių, megztukų, marškinių ir kt. Tuomet seneliai sukviesdavo Lietuvoje gyvenančių savo brolių šeimas norėdami išdalinti gautas dovanas. Matydavau jų ginčus. Ne dėl to, žinoma, kam tau reikalingas šitas ar anas daiktas, bet kaip tik atvirkščiai. Įtikinėjo vienas kitą, kad tas ar anas daiktas tau labiau reikalingas, o kitas daiktas – labiau tinka. Brolį, gyvenantį Panevėžyje, įtikinėjo, kad jam, mieste gyvenančiam, reikėtų gražesnio drabužio, nes jis dažniau išeina „į žmones“, o jiems, gyvenantiems Šeduvoje ir turintiems dažiuką, nelabai yra laiko kur išeiti, tai nieko nereikia. Tos dalybos galvojant ne apie save, o apie kitus, ilgai užsitęsdavo. Kol suaugusieji aptarinėdavo kiekvieną daiktelį, aš sėdėdavau ir stebėdavau tas dalybas. Apsidžiaugdavau, kai būdavo nutariama, jog ir senelių marčiai, t. y. mano mamai, būdavo skiriama kokio nors audinio atraiža. Sakydavo, kad gal ir man liks toks gabaliukas sijonėliui. Tokia buvo jų gyvenimo filosofija...

Po sugrįžimo į Lietuvą, senelis vieną kartą buvo nuvykęs į Ameriką, nes jam reikėjo susitvarkyti finansinius reikalus, o grįžęs, niekada niekur nebebuvo išvažiavęs.

Suprantama, koks bebūtų gražus ir labai laimingas gyvenimas, jis vis tiek vieną kartą baigiasi. Gyvenimo dėsnių nepakeisi. Ne mūsų valioje kitokie sprendimai. Užtat šilta prisiminimų banga užlieja krūtinę prisiminus man labai brangius žmones, mokėjusius mylėti, gerbti ir nepamiršti garsiai ištartų priesaikos žodžių.

Genovaitė ŠNUROVA