Gal dar ilgai negalėsiu nusiraminti, suprasti, kodėl įvyko taip, kaip įvyko. Gal dar ilgai nemigo naktimis vartysiuosi pataluose akių nesumerkdama ir bandysiu suprasti kaimyno absurdiško sprendimo priežastį. Žinoma, ją nujaučiu, bet vis tiek negaliu pateisinti: juk galima buvo kitaip priimti staiga užklupusią vienatvę...

... Tikrai gražiai sutarėme su kaimynais. Žinoma, kartais mano mama ir kaimyno žmona nepiktai apsižodžiaudavo, bet, žiūrėk, po valandėlės jau vėl abi plepa lyg dvi neišskiriamos draugės. Mano tėvas ir kaimynas susitikdavo rečiau, o ir jų pokalbiai buvo dalykiški. Kalbėdavosi apie automobilius, medžioklę ir žvejybą. Tiesa, automobilių tada abu neturėjo, tik pasvajodavo apie juos. Užtat apie medžioklę ir žvejybą kalboms galo nebuvo: kaimynas girdavosi trofėjais, o mano tėvas – sugautomis lydekomis, kurias, sakydavo, vos paneša...

Kaimynai augino dvi dukras ir sūnų Teofilį, kurį visi juokais vadindavo pagranduku. Aš buvau vienturtė, todėl pas kaimynus aš, ko gero, būdavau netgi dažniau, nei namuose: prisigalvodavome visokiausios veiklos, lauže kepdavome bulves, atsipjaudavome abišalę duonos, niurkteldavome ją į kibirą su vandeniu, tada užbarstydavome ant šlapios riekės saują cukraus ir vėl pro duris.

Kai man buvo gal apie 25-erius metus, kaimynų namuose įvyko nelaimė: pasklido žinia, kad jų Teofilis (kai kas jo vardą trumpindavo ir vadindavo Topyliu) nusišovė iš tėvo medžioklinio šautuvo. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tik nepavykęs bandymas nusišauti. Vaikinas (tuomet jam buvo gal apie dvidešimt metų) ligoninėje buvo skubiai operuotas, ilgokai gydytas ir išleistas į namus. Žmonės kalbėjo, kad iki galimos savižudybės vaikiną privedė nelaiminga meilė, o tėvas tvirtino, kad tai atsitikę netyčia valant šautuvą. Kadangi aš nieko neišmaniau (ir neišmanau) apie šautuvus, tai taip ir nežinau, ar tai galėjo būti tiesa. O mergina, kurią buvo įsižiūrėjęs kaimynas, po to įvykio kažkur išvažiavo.

Kurį laiką žmonės dar pakalbėjo, paspėliojo, kuris variantas teisybė, o kuris – pramanas, ir nutilo. Kiti įvykiai minėtąjį nustūmė užmarštin...

Po to keletą metų buvo įsivyravusi vos ne idiliška ramybė. Ją sudrumstė tik abiejų kaimynų dukrų vestuvės, anūkų atsiradimas ir kaimyno liga.

Savo šeimas sukūrusios dukros jau gyveno savo gyvenimus, kartu su tėvais liko gyventi tik Teofilis. Gal ir jis būtų savo asmeniniu gyvenimu susirūpinęs, bet kažkas turėjo padėti motinai prižiūrėti sunkiai pasiligojusį tėvą.

Kai vėlgi įsivyravo nuobodi kasdienybė, kai atrodė, kad niekas nevyksta, vėlgi atsirado tema apkalboms: kažkas paviešino žinią, kad Teofilis dar kartą pabandė nusišauti. Ir šitą kartą nesėkmingai: kažkas jam sutrukdė. Po šio įvykio netgi buvo susirūpinta jo psichikos būkle, kažkur buvo išvažiavęs gydytis, bet, tėvui mirus, vėl sugrįžo namo.

O po to staiga viskas pasikeitė. Teofilis susirado jauną moterį, sukūrė šeimą, netoli savo tėvų namų nusipirko sklypą ir pradėjo statyti namus. Jau vien išlietus pamatus pamačius, galima buvo suprasti, kad namas bus didelis. Namo statybai samdė šį darbą išmanančius žmones, organizavo talkas, pats labai daug dirbo. Statinys ne tik iš lauko gražiai atrodė, bet ir iš vidaus. Tikrai žinau, nes įkurtuvėse buvau.

O jau tada Teofilio žmona Lina vieną po kitos pagimdė dvi mergytes.

Jau abi garbanės buvo ūgtelėjusios, kai kaimynai sužinojo dar vieną blogą žinią – Lina susirgo vėžiu. Ilgokai niekas tuo netikėjo. Atrodė, kad to negali būti: jauna, energinga, sumani, protinga moteris paprasčiausiai negali sirgti. Na, gerai, gripu, sloga ar dar kažkuo, bet tik ne vėžiu. Deja...

Teofilis tikrai labai stengėsi dėl žmonos. Kadangi abu dirbo toje pačioje darbovietėje, tai ir jai priklausančius darbus dažnai pats padarydavo, namuose neleido jai tvarkytis: ką sugebėdavo, tai pats pasidarydavo, o kas jam nepavykdavo, dukros padarydavo. Būdavo sveikatos pagerėjimų, bet po kurio laiko vėl viskas pasikartodavo. Nerimą didino ir tai, kad Teofilį, iki tol visiškai alkoholio nevartojusį žmogų, kaimynai pradėjo pastebėti girtą. Ne lengvai išgėrusį, o labai girtą. Svarbiausia, tie išgėrimai kartodavosi vos ne kas mėnesį ir tęsdavosi apie porą savaičių ar dar ilgiau. Gerai, kad dukros jau buvo išmokusios namuose tvarkytis savarankiškai...

Kaimynės, žinodamos, kad mergaitės mokykloje, o Teofilis „daugiadienėse“, eidavo pas Liną, padėdavo jai kuri kuo galėdavo. Ligonė lankytojas vis paprašydavo po jos mirties pasirūpinti mergaitėmis, nes tėvas to padaryti tikrai nesugebėsiąs.

Gal dešimtąją Teofilio užgėrimo dieną Lina mirė. Rado ją prie lovos sukniubusią artimiausia kaimynė. Mergaitės tuo laiku dar buvo mokykloje, o Teofilio būklė buvo tokia, jog jis net nesuvokė, kad namuose nelaimė...

Linos laidotuvėmis pasirūpino jos kolegės ir kaimynai. Gal tik antrą dieną po laidotuvių Teofilis pradėjo atsitokėti.

Kaimynės svarstė, ką daryti su paauglystės amžių jau bebaigiančiomis išaugti Linos dukromis. Kai Teofilis sužinojo, kad kaimynės nori pasiimti mergaites ir jas globoti, nejuokais susirūpino: neduosiu ir baigta...

Ir nedavė. Ir metė gerti, tapo rūpestingu šeimos tėvu, ne vienam prisipažinusiu, jog dėl Linos ligos ir mirties jis jaučiasi esąs labai kaltas.

Kai vyresnioji dukra baigė mokyklą ir išvyko mokytis į sostinę, Teofilis namuose liko su jaunesniąja dukra. Po dvejų metų ir jaunėlė išvyko mokytis į sostinę: rugsėjo pradžioje namuose įsiviešpatavo tyla...

Vieną rytą kaimynai išgirdo šūvio garsą. Pirmiausia pagalvojo, kad tik pasigirdo, bet netrukus įsitikino – tikrai...

Kažkodėl visi, net nesitarę, atskubėjo prie Teofilio namų. Nereikėjo net durų praverti, kraujo klane gulintis žmogus gulėjo šalia laiptų. Šį kartą šūvis buvo taiklus...

Genovaitė ŠNUROVA