Kažkur mūsų šalyje žiemą nušalo vynuogės. Patys suprantame – ne vyndarių šalyje gyvename. Kitas liūdnai giriasi, kad po žiemos nesužaliavo abrikosas. O kaip gražiai žydėjo praeitais metais. Tiesa, nušalo žiedai ir nukrito ant žemės kaip šviežias sniegas. Kaimynės susinervinusios – nedygsta morkos ir burokėliai. Gal rytoj sutiksiu kokį žmogelį, kuris pasiguos, kad neauga kokosas, kurį pernai vasarą pasisodino saulėčiausioje vietoje. O, va, eina meškeriotojas taipogi liūdnas. Terba tuščia. Ką, brolau, krokodilai nekimba Kunos upelyje?

- Ne! Upelyje buvau pasirankioti masalo žuvytėms. Nieko nesuradau. Į parduotuves dar „neužvežė“. Tada ėjau į daržą sliekų. O sliekai kūdi kaip niekad. Vis dėl to kelis įsimečiau „skarbonkėn“ ir patraukiau prie Bėlio ežero. Pamėginau nuo kranto – nekimba. Sėdau į naują valtį, kurią tik praeitą savaitę nusipirkau. Ir ką gi tu galvoji?  Užmetu, žuvys į tą kūdą slieką kiek padėbso, ir lėtai judindamos uodegas plaukia šalin. Teks eiti ton didelėn parduotuvėn ir nors porą kokių žuvų nusipirkti. Gerai, kad bet kurią dieną parduotuvėje gali sėkmingai „meškerioti“...

Tikrai keistas pavasaris. Atskridę varnėnai ilgai šokinėjo nuo šakos ant šakos, beveik negiedojo tradicinių savo serenadų, o štai dabar jau matau, kaip jų jaunikliai mokosi skraidyti, ieško šviežiai nuskustose pievelėse žoliapjovėmis sutarkuotų vabaliukų. Koks progresas. Anksčiau tai neapdorotus vabalus ir kitokius tinkamus padarus tiesiog ryte rydavo. Vyresnis ir gudresnis varnėnas jau sugeba nušvilpti katinui skirtą skanėstą, o tas tik muistosi, nes bijo, kad įkyrus paukštis gali net akis iškapoti. Matyt, buvo jau gavęs.

Kadaise vienas keistuolis buvo Kunos upelį „įvėžinęs“. Prigaudė vėžių ir suleido į upelį. O netoliese gandrai savo lizde tupėdami viską matė. Tai neužilgo tik žiūrime – neša snape spurdantį vėžioką savo vaikams. Gandrams gerai kibo. Toks delikatesas ne dažnai pasitaiko.

Net alyvos vėluoja šiais metais žydėti. Tai kada lakštingalos čiulbės, juk privalėtų. Gegutė čia kada pasigirdo: ku-kū, kuk! Ir viskas, nesvarbu, kiek kišenėje yra pinigo – vienas centas, ar visas atlyginimas. Bagotas nebūsi, sako vėl brangs elektra, visoks kuras, šildymas ir net šaldymas. Tai kur tau gegutė kukuos. Ji taipogi nenori dykai dirbti šito kilnaus savo darbo. O jeigu taip sustreikuos ir gegutės laikrodžiuose, tai kaip mes valandas skaičiuosime?

Greit savo šaldytuvus statysite „ant minimumo“, o gal ir visai išjungsite, jei anas tuščias bus. Kaimynas vieną seną šaldytuvą pasistatė mediniame ūkiniame pastate, prie šiaurinės sienos. Vis mažiau elektros reikės, o žiemą tai tikrai visai išjungsiąs.

Žolės šienavimas jau pabrango. Štai kaimynas, taupydamas benziną, tik vietomis nušienavo su žoliapjove. Žiūriu, atbėga tekinas pas mane.

- Susiedai, gal gali iškalti dalgį. Aš seniai jį kaliau, tai nenoriu pagadinti.

Bendrom jėgom iškalam tą dalgį. Ne idealiai. Aš irgi seniai kaliau, be to ir ranka jau nebe ta. Teks ir man dalgio gimnastika užsiimti. Mačiau per televizorių, kaip senas japonas iš neturėjimo ką veikti su lazda orą maišo. Tegul važiuoja pas mus – įduosim jam dalgį į rankas ir tegul parodo savo sugebėjimus, o kartu ir mus tepamoko. Per kovidą įpratome sėdėti namie, nejudėti, o tai tiesiog peilis į širdį. Jeigu ne peilis, tai skalpelis. Na, pagerės kiek orai, mes dar parodysim, ką galim.

Statistikai teigia, kad šiais metais smarkiai padidėjo visokių sėklų pardavimas. Žmonės nesnaudžia. Koks patogumas, kai savam darže užaugintą agurkėlį gali nusiskinti bet kada. O koks skanus, nes yra šviežias, ne iš kokių ispanijų kelias paras vežtas. Kas nežiopsojo tai jau pirmąją ridikėlių ar špinatų partiją suvalgė. Ateina eilė svogūnams, o pomidorai jau žydi, visokie vabaliukai ropinėja, ir vabzdžiai tik dūzgia. Gaspadinės su žarstekliais tvatina tas juodas sraiges, kad jos nesugraužtų taip kruopščiai auginamų daržovių. Anksčiau moteriškos bijodavo tik pelių, žalčių ir gyvačių. Dabar dar sraigės prisidėjo. Jau kažkur Europoje kažkas skėrių matė. Panašiai kaip mes – kurklių. Vieni graužia šakneles, o kiti – viršūnėles. Tai kas mums liks? Kažkaip nesinori tais chemikalais visų tų gyvių trucyt, nes netyčia gali ir pats sau pakenkti. Bulvės tik spėjo iš po žemės savo želmenėlius iškišti, jau atropojo kolorado vabalas. Nežiūri, kad šalta. Išlindo ir ieško sau tinkamo maisto, garšvų ir ugniažolių nenori ėsti. Išrankus.

Meteorologai gąsdina, kad nebus geros vasaros. O kada ji gera buvo? Jei poilsiautojams ji gera, tie pajūry savo bambas kepina, tai žemdirbiams būtinai reikia nors trupučio lietaus. Va, ir grūmoja ūkininkas debesiui, kad tik kultūringai palytų, vėjas neišguldytų pasėlių, kad kruša nesudaužytų.

Prabėgo pavasaris, jau vasara į mūsų langus, duris ir sielas beldžiasi. Tik nereikia snausti ir visko turėsime, net ir rūkytų lašinių. O ko gi mums daugiau reikia?

Izidorius KIMSĖNAS