Kitaip dūminės raudonuodegės, strazdams artimo paukščio, nepavadinsi: ji yra ilgiausiai čiulbanti rūšis, kurios vingrią ir pakankamai garsią giesmelę girdėsime nuo kovo iki lapkričio, taigi beveik 8 mėnesius. Ištikima žmogaus aplinkai (dažnai – nelabai tvarkingai), statyboms, griuvėsiams, ji kitur sutinkama tik perskridimų metu. Charakteringa pilka (dūminė) spalva ir ryškiai ruda ar tamsiai oranžinė uodega neleidžia suklysti atpažįstant rūšį. Tiesa, patinėlis pavasarį yra tamsus, juosvas. Ne mažiau charakteringas judrus dūminės raudonuodegės būdas, nes paukščiukas retai būna ramus, vis straksi, linksi, tūpčioja ir išplečia savo gražiąją uodegą.

Dūminė raudonuodegė dabar girdima kiekviename mieste, miestelyje, gyvenvietėje, tačiau reta pavieniuose ūkiuose, išimtimi gali būti aktyvūs, daugelio pastatų (geriau mūrinių) vienkiemiai. Kaip minėta, šiai rūšiai labai tinka statybos ar šiokia tokia netvarka, nes lizdams reikia nišų sienose, palėpėse. Jos mielai skrenda į statomų ar apleistų pastatų vidų ir ten ieško vietų lizdams. Patinėlio mėgstama vieta – kuo aukštesnis kaminas, antena, žaibolaidis. Nuo jų viršūnių giesmė sklinda geriausiai.

Šiandien nesistebėdami dūmine raudonuodege turėtume žinoti, kad dar prieš 100 metų Lietuvoje šios rūšies nebuvo. Iš kalnų šiaurės kryptimi plintanti raudonuodegė tik apie 1600 m. pasiekė Bavariją (Pietų Vokietiją), 1902 m. fiksuota Brandenburge. Profesorius T. Ivanauskas rašo, kad 1892 m. ji rasta perinti Karaliaučiaus (dab. Kaliningradas) apylinkėse, o Lietuvoje randama nuo ketvirtojo praeito amžiaus dešimtmečio. Mano pirmasis susitikimas su dūminėm raudonuodegėm įvyko 1970 m. Kazlų Rūdoje, prie geležinkelio stoties, kur šiems paukščiams perėti buvo tikrai tinkamos sąlygos. Ten jos peri ir šiemet.

Daugelio paukščių čiulbėjimas rodo jų aktyvaus veisimosi ciklo ženklus; baigę perėti ir auginti jauniklius, jie nutyla. Tačiau dūminės raudonuodegės elgiasi kitaip - iki 3 vadų išvedanti rūšis čiulba visą pavasarį ir vasarą. Kadangi peri tik patelė, patinėlis tam turi pakankamai laiko.

Tačiau net išauginusios paskutinę vadą, raudonuodegės nenutyla – miestuose, sodų bendrijose, statybose jas galima girdėti ir matyti dar visą spalį, o Vilniaus centre dūminės raudonuodegės patinėliai suokia net lapkritį. Vabzdžialesiui paukščiui užtrukti turėtų būti sudėtinga (artima paprastoji raudonuodegė išskrenda žiemoti anksti, rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais), tačiau tokį vėlavimą galima paaiškinti „kalnine“ prigimtim, nes būtent kalnuose gyvenančios įvairios rūšys atlieka tik horizontalias migracijas, taigi – nuo sniego ribos leidžiasi į slėnius ir žemumas.

Dabar dūminės raudonuodegės melodinga, garsi giesmelė skamba visur. O pasklidę jaunikliai bent keletą dienų maitinami tėvų – šiuo metu jie stebina savo jaukumu ar negebėjimu tinkamai reaguoti į pavojus. Gal todėl daug jų sunaikina neprižiūrimos katės.

Selemonas PALTANAVIČIUS

Foto autoriaus