Mes turime 389 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1572
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21244
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:125881
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:107500

Vytautas Laužadis: „Esu gimęs po laiminga žvaigžde“

2022 m. birželio 18 d.

Vytautas Laužadis ne tik treniravo, teisėjavo, bet ir pats dalyvavo varžybose. Apie tai primena iškovoti medaliai.

 

Daug įvairiausių metaforų, palyginimų, posakių yra apie laiką, bet laikas nepriklauso nei nuo mūsų įnorių, nei nuo savo pačių susigalvotų laiko matavimo vienetų: sekundžių, minučių, valandų, metų. Kartais net nepajunti, kaip ne valandos, o metai ima ir prabėga, tiesiog ima ir dingsta. Keleri metai prabėgo nuo mano interviu su Vytautu Laužadžiu, ir štai aš vėl praveriu ką tik 95-erių metų jubiliejų paminėjusio Vytauto Laužadžio buto duris. Vytautas pasitinka puikiai nusiteikęs ir beveik nepasikeitęs per tuos metus. Pasveikinu jį su gražia sukaktimi ir pradedame pokalbį, kuris prasideda nuo Vytauto klausimo man: „Kaip sekasi?“. Atsakau, kad normaliai, kol judasi, reikia judėti.

 

- Vytautai, savo gimtadienį atšventei birželio 5 dieną, per Tėvo dieną. Ar greitai praėjo, prabėgo tie 95 metai?

- Pasakysiu taip. Kai man buvo 20 metų, sakydavo „jaunas žmogus“. Sulaukiau 50. Sakė „nei daug, nei mažai“. Sulaukiau 80, tai sakė „jau daug“, o va dabar sako, kad labai daug... Tie metai greitai prabėgo.

- Ką prisimeni dažniausia iš to prabėgusio laiko?

- Viską prisimenu neblogai. Ypač praeitį, o šių dienų įvykius – jau silpniau. Prisimenu savo gimtinę, kuri buvo visai netoli Rokiškio, iki kurio nuo namų buvo 4 kilometrai. Rokiškyje ir mokiausi. Vaikystėje man neteko patirti piemens dalios. Tėvas gyvulius rišdavo, belikdavo tik perkelti. Iš 4 vaikų išaugome tik du. Mirė nuo difterito 3 metų mano broliukas ir sesutė Valentina 14 metų, kuri jį slaugė. Juk buvo 1944 metai. Vokiečiai traukėsi, atėjo rusai. Ligoninė buvo, bet gydytojų nebuvo. Likau aš ir sesutė, kuri šiemet sulaukusi 89 metų mirė. Mano mama mirė sulaukusi 92, tad mes į mamos giminę ilgaamžiai, iš tėvo pusės Laužadžiai nebuvo ilgaamžiai.

- Kodėl baigęs gimnaziją pasirinkai fizinio mokytojo profesiją?

- Taip susidėliojo aplinkybės. Aš galvoju, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde. Gyvenime buvo daug tokių momentų, kurie galėjo baigtis tragiškai, bet per kažkokį stebuklą aš jų išvengiau. Pirmas atvejis: tėvas su arkliu kažką vežė, o aš sėdėjau ir žaidžiau ant kelio. Man gal kokie 2-3 metai buvo. Tėvas nepamatė ir su vežimu užvažiavo ant manęs, bet buvo labai protinga kumelė, ir apžergė mane, tad likau sveikas. Žinoma, tėvui tas įvykis žilų plaukų pridėjo... Kitas atvejis: vis bėgdavau pas kaimynus, pas draugę. Tekdavo per griovį pereiti. Kaimynka iš tolo pamatė, kad aš, bėgdamas šalia griovio, staiga pradingau. Ji tuoj puolė prie griovio, mane ištraukė ir atgaivino, kaip tada sakydavo, atsupo. Trečias atvejis: grįždamas iš mokyklos išgirdau šūvius ir pamačiau atvažiuojančius vežimus su stribais, kurie šaudė į visas puses. Matyt, įkaušę buvo. Ilgai nesvarstęs įbėgau į miškelį ir laukiau, kol šaudydami pravažiavo. Laimei nepamatė, kaip į miškelį įbėgau, nes galėjo ir paieškoti, ir tiesiog nušauti. Kiek tais laikais atsitiktinių mirčių buvo... Ketvirtas atsitikimas nutiko jau studentaujant. Buvau pirmo kurso studentas, gyvenau bendrabutyje. Per Visų šventę su draugais nutarėme nueiti pasižiūrėti į kapines. Keturiese nuėjome ir pataikėme ant šurmulio, kuris kilo po kapinėse vykusio mitingo prieš tuometinę santvarką. Žmonės ėjo iš kapinių, o mes – į kapines. Tik žiūriu, prie manęs priėjo jaunas vyras su skrybėle ir paėmė už parankės, kitus draugus taip pat. Klausia manęs: „Ginklą turi?“ Tada supratau, kad saugumui pakliuvime. Nuvežė visus keturis į saugumą Donelaičio gatvėje, Kaune. Įėjom, o kampe sėdi toks pojaunis vyras su ūsais, vėliau supratau, kad tai, ko gero, Sniečkus buvo. Kitam kabinete mus visus keturis pastatė prie sienos ir patys išėjo. Sėdi už stalo kariškis ir kažką rašo. Norėjome kažko paklausti, tai rusiškai burbtelėjo: „Nekalbėti!“. Vėliau atėjo toks Glezeris, jo žmona institute mums dėstė psichologiją. Išsiaiškinę, kad esam studentai ir atsitiktinai patekome, mus paleido, o galėjo baigtis ir liūdnai. Galėjo ir iš Kūno kultūros instituto išmesti, ir į tolimąjį Sibirą ištremti... O dabar penktas atvejis: važiuodavau į studijas iš namų traukiniu. Traukiniai buvo perpildyti, važiuodavome kaip silkės bačkoj susigrūdę. Imdavau kaimyną, kuris palydėdavo – pats tai kaip nors įsibrausi, o čemodaną tai reikia įsinešti. Pro langą kaimynas paduodavo. Vieną kartą Radviliškyje, vos tris minutes pastovėjęs, traukinys pradėjo važiuoti. Aš nepatekau. Ką daryti? Suspėjau užšokti ant galinės vagono aikštelės. Jaunas, sportuojantis gi buvau. Atsisėdau ant čemodano ir sėdžiu. Šaltis, žiema. Mintiju sėdėdamas, kad jei nesušalęs iki kitos stoties nuvažiuosiu, gal kaip į vagoną įsikapstysiu. Laimei, palydovė atidarė duris ir įleido į vidų. Ačiū jai, nes tikrai galėjau sušalti... Kai tokius epizodus prisimenu, pagalvoju, kad visgi po laiminga žvaigžde esu gimęs, - sako mano pašnekovas Vytautas Laužadis, neseniai atšventęs gražų 95 metų jubiliejų.

- O kodėl pasirinkai studijas Kūno kultūros institute?

- Nulėmė keli faktoriai. Man patiko sportas, sportavau. Kai reikėjo pasirinkti, ką studijuoti, radau skelbimą, kad Kauno kūno kultūros institute ne tik aprūpinama bendrabučiu, bet ir aprangą sportinę duoda. O tai buvo labai svarbu tais sunkiais 1946 pokario metais. Man tuomet ėjo 19-ti metai. Ir žinai, neapsirikau pasirinkdamas fizinio mokytojo profesiją, kuri ir patį priverčia judėti. Dirbdamas su jaunimu ir pats turi neatsilikti.

- O kaip rokiškėnas Švenčionyse atsidūrė?

- Labai paprastai – pagal paskyrimą. Kurse mūsų buvo virš 100. Pusė buvo paskirti į miestą, o kita pusė – į kaimo rajonus. Aš ėjau beveik paskutinis į mandatinę ir patekau į rajonų grupę. Turėjau galimybę rinktis iš Švenčionių, Ignalinos, Širvintų ir Aukštadvario. Apsispręsti turėjau parą. Pasirinkau Švenčionis, nes ir rajono centras, o svarbiausia, sporto salė čia buvo mokykloje, o tai reiškė geresnes darbo sąlygas, nereikės vargti lauke. Po manęs baigęs Antanas Sidaras Ignalinoj žiemą vasarą su mokiniais pušyne sportavo...

- Kokius Švenčionis pamatei atvažiavęs?

- Atvažiavęs, žinoma, pirmiausia nuėjau į mokyklą. Čia mane pasitiko mokytojai Dubatovka ir Mamiūnas ir pradėjo mane globoti. Jie ir butą padėjo surasti. O butų tada buvo labai mažai, miestas skendėjo griuvėsiuose, visas centras buvo išdegintas. Išdegintos buvo Švenčionėlių, Lentupių, Vilniaus gatvės. Vokiečiai besitraukdami viską degino. Radom butuką pas tokią močiutę Viktoriją, ir aš ten apsistojau. Ji man ir maistą paruošdavo. Tuomet Švenčionyse dar buvo ir mokytojų seminarija. Čia irgi buvo atvažiavusių jaunų mokytojų. Jiems irgi reikėjo butų. 1951 metais pedagoginė mokykla buvo iškelta į ką tik pastatytą pastatą Švenčionėliuose. 1950 metais kai atvažiavau į Švenčionis, čia visa centrinė dalis priminė dykynę. Kažkur apie 1954-uosius pradėjo atstatinėti, o kai dabar pasižiūriu, tai net sunku patikėti, kad buvo dykynė išdeginta. Miestas pasikeitė neatpažįstamai. Beje, jaunystėje ir mano tėvui Švenčionyse teko pabuvoti. Jis tarnavo Lietuvos kariuomenėj ir pro čia ėjo. Mano tėvas aktyviai dalyvavo Širvintų, Giedraičių kautynėse. Kai atvažiavau, vidurinėje mokykloje buvo 317 mokinių.

- Ar prisimeni savo pirmuosius mokinius, su kuriais pradėjai mokytojo kelią?

- Žinoma, prisimenu. Aš ir visus sąrašus išsaugojęs turiu. Kiekvienais metais vesdavau žurnaliuką su mokinių pavardėmis, gimimo metais. Visas archyvas susikaupė... Mokytoju išdirbau 37 metus – iki 1987-ųjų, o pedagoginis stažas – 50 metų. Per tą laiką tarp mano auklėtinių buvo ir rimtai sportuojančių, kurie rodė puikius rezultatus. Buvau reiklus ir atlaidus. Visada išlaikydavau atstumą tarp mokytojo ir mokinio.

- Vytautai, o žmoną čia, Švenčionyse, susiradai?

- Apsivedžiau anksti. Žmona Irena Munčelytė buvo taip pat pedagogė, iš Ignalinos rajono kilimo. Turėjau pedagoginėj 3 ar 4 jaunus konkurentus, pabijojau, kad kuris iš jų gali Irutę nugvelbti, tai nesnaudžiau. Anksti sukūrėme šeimą ir laimingai gyvenome. Žmona mirė sulaukusi 83 metų. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja. Išauginome du sūnus: Šarūną ir Arvydą. Abu jie skirtingi. Šarūnas nesidomėjo sportu, o jaunesnis Arvydas sportavo. Abu sūnūs gyvena Vilniuje, abu jau pensininkai kaip ir aš, - sako Vytautas Laužadis.

- Vytautai, prisimenu tave ir teisėjaujantį įvairiose sporto varžybose...

- O taip. 12 metų aš čia buvau ir teisėjas, ir vyr. teisėjas, ir komandų treneris. Bet jaunas buvau, visur suspėdavau. Žinoma, šeimai mažiau laiko likdavo, nes varžybos dažniausia savaitgaliais vykdavo... Patikėkit, ir treniruoti, ir teisėjauti reikėjo nemažai ir laiko, ir kantrybės.

- Vytautai, tu gyveni Švenčionyse, o sūnūs – Vilniuje. Ar dažnai aplanko?

- Laimingas esu turėdamas tokius sūnus. Jie kas savaitgalį mane tai vienas, tai kitas aplanko. Viena anūkė Agnė, Šarūno dukra, yra ekonomikos mokslų daktarė, docentė, dirba Vilniaus universitete. Be to, ji ir puikiai tapo. Paveikslai jos įdomūs. Ji, ko gero, polinkį į meną paveldėjo iš mano žmonos, jos močiutės Irenos, kuri taip pat buvo linkusi į menus. Arvydo dukra Daina dirba Turto banke, jo sūnus, mano anūkas Povilas, - istorikas. Turiu ir du proanūkius. Esu turtingas žmogus ne tik nugyventų metų, bet ir gražaus būrio artimų, mylinčių, visada pasiruošusių padėti žmonių, - atsakydamas į paskutinį mano klausimą sako Vytautas Laužadis. Paskui dar pakalbame apie mėgstamas knygas, rašytojus. Gerb. Vytautas apgailestauja, kad dabar jau beveik neskaito, nes gydytojo patarimu akis saugo... Per 50 pedagoginio darbo metų Vytauto Laužadis buvo apdovanotas ir garbės raštais, ir Liaudies švietimo žymūno ženkleliu, 60-mečio proga – Respublikinio sporto komiteto medaliu, bet didžiausias jo apdovanojimas, kurį padovanojo likimas, tai su sūnūs, dvi anūkės ir anūkas, du proanūkiai...

Algis JAKŠTAS