Mes turime 415 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1679
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21351
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:125988
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:107500

Ignalinos krašto muziejuje – antroji Arnoldo Kairio paroda

2022 m. birželio 18 d.

Arnoldas Kairys (Samogitas) prie parodos eksponatų.

 

Jau kelintus metus stebiu Arnoldo Kairio, mūsų skaitytojams geriau pažįstamo kaip Samogitas, kūrybinį kelią. Kartais tiesiog stebėtis belieka, kai matai, kaip iš kažkokio niekam nereikalingo gelžgalio gimsta puiki metalo skulptūra. Beje, namuose turiu net keletą bičiulio Arnoldo sukurtų skulptūrėlių ir vieną solidžią katino skulptūrą. Nuoširdžiai apsidžiaugiau sužinojęs, kad Ignalinos krašto muziejuje atidaryta jau antroji Arnoldo Kairio (Samogito) metalo skulptūrų paroda. Prie kavos puoduko su Arnoldu ir kalbėjomės apie parodą ir naujus sumanymus, žinoma, ir problemas, kurios vienu ar kitu atveju atsiranda kiekvienam kuriančiam.

- Arnoldai, praėjus šiek tiek daugiau nei metams nuo pirmosios personalinės parodos atidaryta Ignalinos krašto muziejuje jau antroji tavo paroda. Ar per tą laiką susikaupė naujų darbų?

- Pirmoji paroda buvo pandemijos laiku. Žmonės turėjo su kaukėmis būti. Tai buvo savotiškas diskomfortas. Naujoj parodoj apie pusę darbų – nauji, o kiti sukurti anksčiau. Darbas su metalu turi savo specifiką ir ne visada suplanuotus darbus gali padaryti, nes nerandi tinkamo metalo. Nemažai mano skulptūrų iškeliavo pas žmones, kai kurias palikau namuose, nes manau, kad ir laisvos erdvės apie eksponatus turi būti. Kas iš to, kad vieną ant kito sukrausi?..

- Arnoldai, ar daug pasikeitė požiūris į kūrybą per laikotarpį nuo pirmosios parodos?

- Manau, kad niekas nepasikeitė ir jau nepasikeis. Esu tokio amžiaus, kai jau neskraidai padebesiais svajodamas, o realiai žiūri tiek į gyvenimą, tiek į kūrybą, o ir noro kažką radikaliai keisti nėra. Gal tik norisi kurti daugiau stimpanko stiliaus darbų.

- Tavo kūrybinių planų įgyvendinimui viena rimčiausių problemų – metalai?

- Kol kas dar nėra tai per didelė problema, bet kuo toliau, tuo mažiau lieką dar į metalo laužą neišvežtų man vertingų daiktų. Tikiuosi, kad dar ilgai daugiau ar mažiau to seno metalo bus. Džiaugiuosi, kad turiu metalo supirktuvėse tiek Švenčionėliuose, tiek Ignalinoje draugus, kurie man leidžia paieškoti lobių metalo laužo krūvose. Dar ir „Robotuko“ klubiečiai manęs nepamiršta. Tad medžiagos kol kas turiu. Žinoma, kartais kažką tinkamo randu ir prie šiukšlių dėžių ar net miške. Kartais stebiuosi, kaip žmonės pinigus mėto, nes metalas dabar brangus.

- Kaip gimsta mintis sukurti vieną ar kitą darbą?

- Pirmiausia atsiranda mintis, kartais žiūrėdamas televizorių pamatau kažką įdomaus, kartais internete. Vėliau galvoji, kaip padaryti savo interpretaciją.

- Kuo tau imponuoja Ignalinos krašto muziejaus erdvės?

- Pirmiausia – tai šiuolaikiškos jaukios erdvės. Labai vykusiai padarytos tos erdvės. Šviesu, gražu. Prisipažinsiu, kad kažkaip nelabai galvojau apie parodą, bet paskambinusi muziejaus direktorė Renata Veličkienė pasiūlė padaryti, ir sutikau. Kažkaip nelabai yra noro ieškoti ekspozicinių erdvių. Turiu ką veikti ir be parodų, nes man, ko gero, svarbiausias yra pats kūrybos procesas, kai paėmęs gelžgalį galvoji, kas gi iš jo išeis. O parodos... Kažkaip mažai dėl to suku galvą.

- O kuris iš parodoj eksponuojamų darbų tau pačiam labiausiai patinka?

- Tai kad visi vienaip ar kitaip mieli. Žiūrovams, kiek žinau, labiausiai patinka smuikas, o man gal kalnų ožys... Atrodo toks paprastas, per pusvalandį sukurtas, padarytas darbas... – baigdamas pokalbį sako Arnoldas, o aš jam palinkiu ne tik naujų darbų, bet ir naujų parodų.

Algis JAKŠTAS

A.Kairio ir Ignalinos krašto muziejaus arch. nuotr.