Mes turime 205 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1736
mod_vvisit_counterŠią savaitę:6291
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:107636

Jau vaikystėje žinojo, kad bus profesorius

2012 m. rugpjūčio 4 d.,šeštadienis Nr.59 (1202)

Prieš kurį laiką į redakciją paskambinęs Švenčionių vidurinės mokyklos direktorius Jurijus Semaška pakvietė į susitikimą su profesoriumi, Lietuvos fiziku, habilituotu mokslų daktaru Aleksandru Dementjevu. Kartais mes iš tiesų daug daugiau žinome apie pasaulio mokslininkus, dirbančius kad ir lazerių srityje, negu apie savo krašto žmones, atidavusius šiai perspektyviai sričiai ne vieną dešimtmetį. Kaip tik toks žmogus ir yra gerb. Aleksandras Dementjevas, kuris ir dabar labai dažnai lankosi gimtajame Švenčionių rajone, nepamiršta užsukti ir į gimtąjį Mylių kaimą, kuriame ir pradžios mokyklą baigė.

- Pradinė mokykla Mylių kaime buvo visai šalia mūsų namo. Norėjau eiti mokytis anksčiau, bet manęs nepriėmė, tai mokyklą pradėjau lankyti eidamas aštuntus metus. Baigęs pradinę, atėjau mokytis į dabar Švenčionių vidurinę mokyklą. Tada dar ir šio mūrinio pastato nebuvo, buvo medinė mokykla. Myliuose mokiausi labai gerai, o atėjęs į vidurinę, galima sakyti, už sąžiningumą gavau dvejetą. Viskas buvo labai paprastai. Maniau, kad prisiminsiu, jog reikės išspręsti tris matematikos uždavinius, o išsprendžiau tik trečią. Kai mokytojas paklausė, kaip sekėsi spręsti, aš pakėliau ranką ir pasakiau, kad kitus du tiesiog pamiršau išspręsti. Jei būčiau nutylėjęs, gal viskas būtų tyliai praėję, o dabar į pažymių knygelę buvo įrašytas dvejetas, sukėlęs nemažai tylaus džiaugsmo kitiems, atėjusiems mokytis iš Mylių kaimo mano bendraamžiams. Juokas tau – buvo pirmūnas ir še tau pirmas gavo dvejetą. Tiesa, kai devintoje klasėje pernešinėjome archyvus, turėjau galimybę pasižiūrėti į dienyną. Mokytojas to dvejeto ten tada neįrašė. Tiesa, mano tie draugai, kurie juokėsi iš to nelemto dvejeto, taip ir liko penktoje klasėje, o aš jau penktoje klasėje matematikos rajoninėje olimpiadoje laimėjau. Taip ir toliau matematika konkuravo su fizika, o 1965 m. vidurinę baigiau aukso medaliu ir nutariau stoti į Maskvos M.B.Lomonosovo universitetą. Išvažiavau tuoj pat po išleistuvių, nes ten priėmimas vyko anksčiau. Beje, jau besimokydamas devintoje klasėje aš apsisprendžiau studijuoti fiziką Maskvoje, - apie savo kelią nuo Mylių pradinės mokyklos iki studijų Maskvos M.B.Lomanosovo universitete pasakoja gerb. Aleksandras Dementjevas.

- Ar nebuvo baisu vienam iš nedidelio Švenčionių miesto vykti į Maskvą?

- Ne, nebuvo. Jau buvau važinėjęs į Vilnių ir nejaučiau baimės vykdamas į Maskvą. Tiesa, galiu pasakyti, kad konkursas buvo didžiulis, ir įstojimas panašėjo į loteriją. Į fakultetą stojančių buvo 3000, priimdavo 425. Iš tų 3000, net 2000 buvo medalininkai, tarp jų ir aš. Sėkmingai išlaikęs egzaminus, buvau priimtas į Maskvos valstybinį universitetą, kurį baigiau 1971 m. Čia 1974 m. apgyniau fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją, kurios tema buvo „Elektronų ir neutronų spinduliavimas jiems judant kryžminiame elektroniniame ir magnetiniame laukuose“.

- Sakykite, kodėl pasirinkote fiziką?

- Sunku pasakyti. Gal todėl, kad gerai sekėsi tikslieji mokslai, bet matematika buvo per sausa, o fizika pasirodė daug įdomesnė. Beje, dar vaikystėje žiūrėdamas filmus supratau, kad profesoriai yra gerbiami ir iki gilios senatvės reikalingi, tai ir nusprendžiau būti profesoriumi, - šypsodamasis sako mano pašnekovas ir tęsdamas pokalbį priduria: - Fizika tada buvo populiari ir reikšminga, gal tai ir lėmė pasirinkimą. Galiu pasakyti, kad ir studijuoti sekėsi puikiai, gaudavau Lenino stipendiją. Baigęs aspirantūrą ir apsigynęs disertaciją, grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti puslaidininkių institute. 1992 m. Baltarusijos mokslų akademijoje fizikos institute apgyniau daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją. Skaičiau ir skaitau paskaitas Vilniaus universitete ir Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1995 m. esu Vilniaus universiteto profesorius, tad galima sakyti, kad vaikystės svajonė išsipildė.

Profesorius Aleksandras Dementjevas, savo gyvenimą susiejęs su fizika, daug laiko skyrė ir skiria lazeriams, o kai jo paklausiau, kaip pasaulio lazerių kontekste atrodo Lietuva, jis atsakė:

- Atrodome labai gerai. Vienas iš sėkmės garantų, ko gero, teisingai pasirinkta kryptis – kietakūniai lazeriai. Ši sritis iš pradžių atrodė neperspektyvi, bet po to kietakūniai lazeriai visus kitus beveik išstūmė, ir mūsų pasirinkta sritis ant bangos. Lietuvos lazerininkai pasaulyje užima aukštą vietą tiek moksle, tiek ir firmose, gaminančiose lazerius. Kai kuriose srityse Lietuvoje pagaminama iki 80 proc. lazerių moksliniams tyrimams.

- Ar dažnai sugrįžtate į gimtinę?

- Myliuose gimtasis namas jau parduotas, bet turime sodybą už Mylių. Čia jau buvo žmonos ir dukros pasirinkimas, o aš jam pritariau ir čia praleidžiame nemažai laiko. Savo krašto nepamirštu, - atsisveikindamas sako prof. hab. dr. Aleksandras Dementjevas ir kartu su Švenčionių vidurinės mokyklos direktoriumi Jurijumi Semaška nuskuba į susitikimą su mokiniais, kuriems šis susitikimas buvo iš tiesų naudingas. Juk jau vien gerbiamo profesoriaus asmeninis pavyzdys, kad labai norint, galima įgyvendinti ir, atrodo, pačią fantastiškiausią vaikystės svajonę, gali ne vieną įkvėpti kryptingai siekti savo tikslo gyvenime. O mes girdėdami apie Lietuvos lazerininkų pasiekimus galime pasidžiaugti, kad čia yra ir iš Švenčionių rajono kilusio profesoriaus Aleksandro Dementjevo indėlis.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis