JI ir JIS

Išeina gaspadinė į parduotuvę, sako, reikia duonos nusipirkti. Grįžta – dvi pilnos terbos, sunkiai eina pūškuodama kaip garvežys, vos bepavelka pirkinius. Vos įėjusi pro duris aprėkia savo vyrą, esą jis tik prie teliko sėdįs, nieko jai nepadedąs, o ji viena rūpinasi šeimos gerove. Suprantama, vyras čia klaidą padarė. Reikėjo ir jam kartu bėgti į parduotuvę, nes būtinai reikia nusipirkti kokią blizgę prie spiningo, ar prisiminti, kad būtent šiandien „užveš“ deficitinio jauko žuvims ar ypatingų vyrių šiltnamio durims.

Perlas – depas už gerą kainą...

O tai kaip nenusipirkti buvusio depo pastatų, jei jie kainuoja kažkokius juokingus 115 tūkstančių euriukų? Aš nesuprantu, kodėl mūsų verslininkai, daugelį metų taip abejingai žiūrėjo į šituos unikalius pastatus. Tokių daugiau rajone niekur nėra, o ir visoje šalyje reikėtų dar gerai su žiburiu paieškoti. Gal įvyko nušvitimas? Dabar visi kas tik gali, stengiasi daryti savo miestuose, miesteliuose, kaimuose ir net vienkiemiuose visokias atrakcijas, kad tik kuo daugiau pinigingų turistų ir žioplinėtojų pritrauktų.

Pakruojo grožybės

Teko apsilankyti Pakruojyje, tai ten visą mielą dienelę „kultūrinomės“. Grįžome vėlai naktį. Ko tik ten nėra... Vietinio teatro artistai, apsivilkę tikrais rūbais, natūraliose dekoracijose visai neblogai suvaidino kelių veiksmų spektakliuką ir sulaukė gausių aplodismentų. Parko alėjoje gražioje senų medžių paunksmėje klausėmės garsiakalbinės poezijos ir gardžiavomės skaniais ledais. Kol iš vieno dvaro galo nueini į kitą, geras pusvalandis praeina. O kokie vaizdai! Kokių gėlių prisodinta! Visi tik fotografuojasi prie skulptūrų, limuzinų. Buvusio MTS (pokariu Mašinų Traktorių Stotis, jei kas jau nežinot) technika sutempta, kiek galint „paremontuota“, išblizginta ir parodyta. Net veikianti kuliamoji pastatyta vidury aikštės. Pūškuoja motoriukas, suka tos kuliamosios velenus ir būgnus, vyrai kemša į jos žiobtus kažkokius pernykščius šiaudus, neva kulia. O žioplių visa minia spokso, nes tokio stebuklo jau nėra matę. Visko neišpasakosi. Aš ir tai, tik pro vaikystės miglas tokią techniką bepamenu, kai jauni bernai ir mergos rugius ir kviečius kūlė viename iš mūsų rajono kolchozų. O, kaip malonu tai pamatyti dabar, po šitiekos metų.

Paplūdimys už 1 tūkstantį

O štai neseniai vienas mėgėjas savo vienkiemyje paplūdimį įsitaisė. Jo sklype riogsojo kažkoks negražus pastatas (kaip Švenčionių parke), tai sugalvojo jį „prislėpti“ – atsivarė technikos ir užpylė žemėmis. Tik įėjimą paliko. Tai ten ištisus metus temperatūra +5°C. Pasidarė labai naudingas. O be šito – dar du dalykai – nemažas prūdas ir kalva. Tai žmogelis „sumetė, kad reikia dar užpilti smėliuku. Gavosi miniatiūrinės kopos. Ne tokios ir miniatiūrinės, nes net pynutėmis sutvirtino kaip Neringoje! Vaikštinėja basas sau tarsi pajūryje. Valtis, žuvytės plaukioja, o danguje – debesėliai. Niekur nereikia važiuoti, nereikia rūpintis nakvyne. Kepi sau šašlykus su šeima, giminėmis, draugais ar bendradarbiais. O kiek kainavo? Sako, nė tūkstančio nereikėjo. O čia už 115 tūkstančių galima būtų buvę daug daugiau nuveikti, bet tiek vien apgriuvę „budinkai“ kainuoja.

Cirkliškis ir jurginai

Va, prisiminiau, Cirkliškyje būna jurginų šventė. Groja kapelija, visokie kaimai ir bendruomenės savo gražius kvietkus demonstruoja. Kiti net ornamentus ar freskas išdėlioja, visai kai kokiuose „Olanduose“. Žinot, labai gražu ir miela, bet kaip trūksta visokių tokių „monų“, ypač po pandemijos. O kai dar jauti, kad gali dar kokia kita prasidėti... kuri subjauros mūsų kūnus ir veidus. Tiesiog nebus ką fotografuoti. O dabar mes tokie gražūs ir net be kaukių. Kaip norisi ir į kitus pasižiūrėti, ir save parodyti.

Švenčionėliams reikia siauruko!

Jeigu jau taip, tai Švenčionėliams verta atgaivinti siauruką. Čia būtų neblogas biznis, kaip kadaise sakė Frankas Krukas. Nutiesti bėgius aplink Švenčionėlius visokiom pamiškėm, pašiliais, paupiais, pabaliais. Kiek daug ten puikių vietų, ypač prie Žeimenos! Pavažiuoja, sustoja, pasimaudo, pažvejoja, padaužo sviedinį, vyrai savo raumenis, o moteriškos savo figūras pademonstruoja, važiuoja toliau ir taip toliau...

O, va, nei garvežio, nei vagonų, nei siauruko bėgių jau neturime... Tik dar vietomis siauruko pylimas išlikęs. Tik gal ir jį tektų išpirkti, nes privatizuotas. Viską teks iš už jūrų marių ieškoti ir vežtis... o gal dar kokią motorinę dreziną, aplūžusiame garaže, apkrautą visokiais rakandais, kas išsaugojo. Pasitikrinkit! Tai toji gal ir patemptų. Gal dar kokius amerikoniškus antikvarinius lengvus vagonus (matėm filmuose) nupirks ir vežios poilsiautojus.

Bellanca CH-300 iš 1930-ųjų

Kas ieško – tas randa. Surado gi (visi žinome kas) šešiavietį lėktuvą Bellanca CH-300 Pacemaker. Tokį, kaip S. Dariaus ir S. Girėno! Kažkoks pilietis iš Norman Welso, miestelio esančio Kanadoje apie 150 km nuo speigiračio, išsaugojo lėktuvą, kuris skraidė dar 1930 metais. O ką mes iš to laikmečio išsaugojom? Tai nupirko, atbogino į Lietuvą, tuoj pradės skraidyti. Teisingai daro.

Vertybe tapo nurašytas garvežys

Vienas tūlas vokietis, buvęs garvežio mašinistas, pensininkas, nusipirko nurašytą garvežį, kuriuo pats kelis dešimtmečius važinėjo. Nemažame savo žemės sklype net kelis šimtus metrų geležinkelio su semaforais ir iešmais pasistatė. Kad jūs matytumėt, kaip jis tą visą ūkį prižiūri! Pas jį pulkais atvažiuoja išlepintas jaunimėlis, tai žmogus iki prakaito ir užkimimo pasakoja ir demonstruoja, kaip tas inžinerijos šedevras veikia. Žmogus jaučiasi esąs naudingas, o jaunimas spindinčiomis akimis visa tai dedasi į galvas, užduoda marias įvairių klausimų, glosto delnais kruopščiai sutvarkytus ir perdažytus garvežio valdymo svertus ir visokias rankenas. Visur švaru, nė dulkelės - „ordnungas“. O savininkas, apsivilkęs to meto mašinisto uniformą, kuri atrodo kaip ką tik iš siuvyklos, vėl toliau aiškina ir visokias istorijas pasakoja, kaip jis tuo garvežiu žiemą „į kalną“ važiavo, ar kaip tunelyje važiuodamas išardytus bėgius aptiko. Paskui visi vaišinasi arbata.

Švenčionėliuose iš kaimenės garvežių neliko nei vieno

Švenčionėliuose kadaise garvežių visa kaimenė stovėjo. Kai kurie buvo visiškai tvarkingi – užkonservuoti. Tik „atkonservuok“, prisipilk vandens, užmesk gerai anglių ar kokio kito kuro ir važiuok. O mums gi nieko nereikėjo, tai pamažu vyrai naktimis ėmė pjaustyti visokias atsikišusias dalis ir „priduodavo į metalą“. Verkė geležis ir geriausias plienas visokiais elektriniais pjūklais pjaustomas. Galop liko vienintelis garvežiukas, prisimenat, priešais geležinkelio stotį buvo pastatytas, bet ir tą „prakalėm“. Depo pastatas, vandentiekio bokštas, o ir daugelis kitų, kurie puošė miestelį, palikome laikui, vandeniui ir šalčiui pribaigti. Kai jau pribaigėm – tada imam regzti kažkokius planus. Kaip čia gražu būtų... o, va, reikėtų... kodėl pražiopsojom... gal geriau nugriauti. Vieną kartą senelis trolis (čia iš skandinavų pasakos, ne iš mūsų gyvenimo) kažkaip pradangino savo skrybėlę. Garbingo amžiaus žmogus tepasakė:

- Nėra galvos – nereikia ir skrybėlės.

Matyt todėl ir mes be kepurių ir skrybėlių vaikštome. O eiti toli nereikia.

Ir Švenčionyse dar yra ką pirkti!

Pačiame Švenčionių centre, parke, riogso sandėlio tipo pastatas. Gal iš jo kas „išeitų“, o tai dar sugrius vieną dieną, gali būti aukų. Neatsiranda norinčių kažką nuveikti. Tai gal savivaldybė nusipirktų...

Arba vėl Švenčionyse tarp vaistažolių fabriko ir Gedimino gatvės, toks kadaise buvęs labai gražus, dviaukštis mūrinis pastatas. Jau taip nudrengtas, kad pro šalį eidami žmonės net nusisuka į kitą pusę. Čia matyt sunkus atvejis. Daug savininkų, interesų įvairovė. O juk dvi parduotuvės ir stiklo taros supirktuvė net lūždavo nuo pirkėjų ir nuolatinių „lankytojų“. Tai čia tik nuo gatvės pusės! Tarpukariu Švenčionyse buvo visokių aptiekų, parduotuvių, cukiernių, kepyklėlių, taisyklų, kirpyklų... Oi, atsiprašau, ko jau ko, o kirpyklų ir grožio „salionų“ Švenčionyse, gal net ir Švenčionėliuose netrūksta. O šventadieniais tai karingas dūdų orkestras triūbydavo visokias meliodijas, atvažiavęs cirko šapito juokingas štukas krėsdavo. Laikai pasikeitė. Vaistinės vaistų negamina, tik parduoda. Vaistų fabrikai prigaminta tiek, kad jau ligų pritrūkom. Gerai dar, kad kai užsigeidžiam tokio pomidoro, ar kito skanėsto, kuris burnoje tiesiog tirpsta, tai bėgam į kioskelį, na žinote, tą... O cukiernios mūsuose visai ne madoj. Anksčiau tai bernas būdavo nusiveda paną, pavaišina saldainiais, kava, pasišnekučiuoja, pereina per miestelį... Iš mažos parduotuvytės išbėga kromelninkas, tempia juos už parankės – va, būtent šitai panelei turiu kvepalų, nupirk! Neturi pinigų – skolon duosiu, negi tu nematai, kad ji tiesiog tau sutverta, atmerk akis! Dabar visai kiti laikai. Nori – pirk, nenori – nepirk.

Kiek mūsų rajone privatizuotų ir apleistų pastatų, tikriausiai tik vienas Registrų centras žino. Suprantama, koks nors smirdintis sartyras niekam nereikalingas. Nors buvo laikai, kai vietoje tokio sartyro didelis ir svarbus pastatas išdygo. Berods savivaldybė jį taipogi nusipirko, ar kaip ten buvo. Na, bet tas tai visai naujas dar buvo, tada ruošėmės net „konservatoriją“ įsteigti. Gavosi ne ką prasčiau.

Žinoma, per daug metų bet koks neprižiūrimas pastatas griuvėsiais pavirsta, natūralu. O jo išliekamoji (ne likutinė!) pastato vertė yra nežinoma. Pirkėjų planai – taipogi...

Izidorius KIMSĖNAS