Viskas prasideda nuo Joninių. Jonas – artimiausias kaimynas – gyvena už kalnelio, bet jo namelio kamino nematyti. Joninių vakarą iš tos pusės kyla tokie dūmai, ir klausti nereikia – juos regėdami visi suprastų, kad Jonas kūrena pirtį, po to joje ilgai lepinasi, po to…

Kažkada persiristi per kalnelį buvo vieni niekai. Jų šventės būdavo kartu, ir visi gyvenimai – taip pat. Dabar… Dabar, žiū, jau ir takelis užžėlęs, anądien bandė surasti jo vietą ir nerado.

Jonas Jonines švenčia vienas, pats sau, su savimi.

O šiandien šventų Petro ir Povilo diena, taigi – jo šventė! Taip jau būdavo, kad tuo takeliu vakarop ateidavo Jonas – švęsti kartu. Dabar neateis. Per toli...

Pirtin prinešęs malkų, priruošęs vandens jis laukia pavakarės. Tada užkurs pirtį, ilgai tūpčios aplink. O kam tos žalios alksnio rykštės? Taigi ugnin sumes, kad dūmai juodi kiltų! Kad Jonas kitapus kalnelio žinotų – ir jo namuose šventė, Petrinės!

Selemonas PALTANAVIČIUS