Vasara pati gražiausia. Jau po Joninių, dienos dar ilgos ir debesys balti, o lauko keliukas jaukiai šiltas, su pakraščiuose svyrančiais žolynais. Manytum, kad tokio vaizdo pakaktų dailininko teptukui – tik imk ir perkelk ant drobės, sudėk spalvas ir kvapus, su… Oi!

Ant lauko keliuko kažkas yra – mažas, stačiom ausytėm… Sustojęs jis spokso į mane ir nori suprasti, kas aš esąs. Lapiukas! Vienas, nei labai išsigandęs, nei baikštus. Šią akimirką jis turėtų medžioti visur straksinčius žiogus, bet negali – turi spoksoti į žmogų.

Palauk, lapiuk, – dar akimirka, aš paliksiu tave ramybėje ir galėsi laukti savo mamos. Juk ji yra kažkur netoliese, tiesa?

Selemonas PALTANAVIČIUS