Prisipažinsiu, kad kai pernai pirmą kartą lankiausi Laukagalio kaime Vilijos ir Luko Handschin įkurtoje galerijoje, gana skeptiškai galvojau apie galerijos ateitį. Bet jau pirmoji šių metų paroda „Žemės spalvos ir ženklai“, kurioje Kristinos Danilevičienės ir Beatričės Kelerienės kūriniai išsklaidė mano skepticizmą, nes tik Lukas Hanschin turintis darbo galerijose Šveicarijoje patirtį gali taip suderinti skirtingų stilių autorių darbus, kad tai taptų patrauklu žiūrovui. O žiūrovų į parodos oficialų atidarymą suvažiavo ne tiek ir mažai. Kartais net miestuose tiek į panašius renginius nesusirenka. Maloniai nustebino Lukas, kuris į susirinkusius kreipėsi lietuvių kalba (kol kas dar iš lapelio). Kadangi nesu nei dailės, nei keramikos ekspertas, todėl pasinaudosiu Luko parengta medžiaga spaudai. Profesionaliau ir tiksliau nepasakysi:

„Kristina Danilevičienė gimė ir augo Vilniuje, Vilniaus dailės akademijoje baigė meno istorijos studijas. Meniška prigimtis ir meilė gamtai autorę nubloškė toliau nuo didmiesčio šurmulio, nuo teorijos nukreipė link meninių ieškojimų. Daugelį metų ji gyveno Juodkrantėje ir kūrė darbus, įkvėptus jūros, kopų smėlio ir augalinės medžiagos, taip pat kuravo daugybę parodų. Neseniai ji su vyru, skulptoriumi Albertu Danilevičiumi, persikėlė gyventi į savo sodybą Krivasalyje, Ignalinos rajone.

K.Danilevičienės paveiksluose vaizduojami tamsių atspalvių abstraktūs peizažai, ornamentinė simbolika, intuityviai atsirandantys ženklai ir formos. Jos įkvepiančiai, archajiškai vaizdinei kalbai didelę įtaką daro asmeninė patirtis, laki fantazija ir stebėjimai. Meditacinės nuotaikos jos kūryboje suteikia žiūrovui daug erdvės mintims ir interpretacijoms.

Beatričė Kelerienė studijavo keramiką Lietuvoje ir Japonijoje, pastarojoje mokėsi specialios degimo technikos anagamos krosnyje. 2014 metais ji įkūrė Karmazinų Anagamą: keramikos meno centrą su unikalia aukštakrosne – anagama. Karmazinų Anagama – vienintelė Lietuvoje. Degant keramiką anagamoje, spalvos ir faktūros išgaunamos liepsnoms „piešiant“ besilydančiais medžio pelenais. Po beveik savaitę trunkančio degimo, kuriam reikia specialiai atrinktos ir gerai išdžiovintos pušų medienos, be perstojo budint prie krosnies, po to visą savaitę reikia laukti, kol krosnis atvės. Degimo procesas anagamoje yra labai sudėtingas, reikalaujantis ypatingos meistrystės ir patirties. Šiuo būdu degti kūriniai vertintojų pripažįstami kaip atskira, ekskliuzyvinė kategorija keramikoje.

Beatričė Kelerienė yra puikiai įvaldžiusi anagamos paslaptis, kas tikrai nėra paprasta ir lengva. Reikia mokėti tinkamai įvertinti medžiaginę sukurto darbo sudėtį, suvaldyti malkų degimo temperatūros kaitą, liepsnų ilgį, pelenų kiekį, tinkamai nukreipti liepsnų liežuvius, nešančius išsilydžiusius pelenus, ir daug kitų dalykų. Žodis anagama japonų kalboje reiškia urvas kalne, nes krosnys būdavo įrengiamos kalne, kad atlaikytų kaitros sukeltą spaudimą“.

Po oficialios atidarymo dalies prasidėjo bendravimas jau neoficialioje plotmėje. Buvo parodytas įdomus filmas apie degimą anagmos krosnyje. Nežinant technologijos niuansų net sunku įsivaizduoti, koks tai imlus ir varginantis bei nemažai kainuojantis procesas. Bet, kaip sako mano bičiulis Aurimas, menininkai visada paplaukę, tad jiems svarbus galutinio tikslo siekimas... Paroda šį savaitgalį dar veiks, tad norintys turi puikią galimybę ją pamatyti.

Algis JAKŠTAS