Mes turime 95 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1188
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20860
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:125497
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:107500

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Apsnigtų obelų žydėjimas

2022 m. liepos 9 d.

Varčiau poros metų senumo nuotraukas, kuriose užfiksuota 2020 metų gegužės 12-oji diena. Toji diena ne tik nuotraukose, bet ir mano atmintyje išliko ne tik dėl naktį iškritusio gausaus sniego, savo šaltuose gniaužtuose surakinusio palangėje augančios obels išsiskleidusius žiedus, bet dėl visiškai kitos priežasties – gero draugo mirties. Tokios netikėtos, tokios staigios, kad net ne iš karto pamačiau apsnigtas obelis. O juk buvo pats jų žydėjimas, pats pavasario gražumas. Ir kodėl turėjo būtent taip atsitikti, kad žydėjimo žavesys susilietų su pačia juodžiausia liūdesio spalva...

...Pažinties su Juozu pradžia – studentiška auditorija: jis buvo jaunas dėstytojas, o aš antrakursis studentas. Labai mėgau jo paskaitas, todėl stengiausi nepraleisti nė vienos. Labai liūdėjau sužinojęs, kad būtent šis dėstytojas dėl kažkokių nesutarimų su universiteto vadovybe išėjo iš darbo ir išvažiavo į savo gimtąjį rajoną.

Baigęs mokslus, nenorėjau pasilikti Vilniuje: butą įsigyti net vilčių nebuvo, nuomotis – brangu, todėl ir aš nusprendžiau kurtis viename Lietuvos rajonų. Ir čia nebuvo lengva, bet šiek tiek paprasčiau, nei sostinėje.

Darbo pokalbiui ruošiausi lyg egzaminui. Labai norėjau įmonės darbo skelbime nurodytų pareigų, todėl pas, vadinkim taip, kontaktinį asmenį nuėjau šiek tiek per anksti. Nenorėdamas būti nemandagus, klestelėjau ant koridoriuje prie pat man reikalingo kabineto durų esančios kėdės ir kantriai laukiau priėmimo valandos. Mačiau, kad ilgu koridoriumi link manęs artėja kažkoks kostiumu vilkintis vyras, bet nekreipiau į jį dėmesio. Žvilgtelėjau į jį tik tada, kai jis siekdamas kabineto durų rankenos paklausė: „Jūs pas mane?“. Atsakiau, jog pas jį, jeigu jis yra man reikalingo skyriaus vedėjas. Ir tik tada net žioptelėjau – tai buvo Juozas, tas pats buvęs mano mėgstamas dėstytojas. Gal ir negerai padariau, bet tą pačią minutę neištvėriau neprisipažinęs, kad esu buvęs jo studentas, kad jo paskaitas stropiai lankiau, kad buvau vienas iš tų maištaujančių dėl jo atleidimo iš darbo, kad nesitikėjau buvusį dėstytoją susitikti būtent čia, kad... Tikrai nieko daugiau nespėjau pasakyti, nes Juozas paklausė mano pavardės, pasitikslino kitus jam įdomius mano biografijos faktus ir tik tada pasakė, jog norėtų su manimi pasikalbėti, prisiminti „tuos laikus“, bet negali, nes laukia ateinančio pretendento į atsilaisvinusį etatą, todėl labai atsiprašo. Kai pasisakiau, jog aš ir esu tas pretendentas, abu skambiai nusikvatojome...

Žinoma, iš karto buvau priimtas dirbti. Nuo pat pirmųjų darbo dienų stengiausi nenuvilti buvusio dėstytojo, nuo šiol tapusio tiesioginiu mano viršininku. Suprantama, laikiausi deramo viršininko-pavaldinio atstumo, stropiai vykdžiau pavestas užduotis, pritariau kai kuriems jo sumanymams, kai kuriuos kritikavau (neįsižeidė), į draugus nesiprašiau, nors pirmus mėnesius mieste, kuriame nieko nepažinojau, buvo sunkoka.

Susibičiuliavęs su savo kolegomis, sužinojau, kad Juozas visais klausimais turi savo nuomonę, kurią pakeisti galima tik labai svariais argumentais, kad jo tvirta nuostata nepriklausyti jokiai politinei partijai daug kam labai trukdė, mat laisvo žmogaus „už virvučių nepatampysi“, kad „aukščiau sėdintys“ Juozo viršininkai stengiasi „nematyti“ jo racionalizacinių patobulinimų ir netgi užpatentuotų atradimų. Kolegos tvirtino, kad Juozo kompetencija ir žinios yra tokios, jog jis turėtų užimti tas pareigas, kurias dabar „užėmę“ atsilikusių pažiūrų žmonės, kad jei ne jis, daug projektų būtų neįgyvendinti, o kai kurie netgi gėdingai žlugę...

Kai gal po trejeto metų sužinojau, jog Juozas išeina iš darbo, nes laimėjo konkursą į gerai apmokamą darbą, nuėjau pas jį turėdamas vienintelį tikslą – padėkoti jam už kartu dirbtus metus, pagalbą, toleranciją, supratingumą, tai dar ir pasikalbėti susėdome, prisiminėme bendrus pažįstamus iš universiteto, o aš įsidrąsinau paklausti, kodėl jis išeina iš darbo, nes, žinau, jis čia jautėsi lyg žuvis vandenyje. Žinote, ką Juozas atsakė: „Pavargau būti talžomas iš visų pusių. Pavargau kovoti su vėjo malūnais, su atgyvenusiais darbo metodais, pataikavimu aukščiau sėdintiems, bet nelabai ką išmanantiems šioje veikloje. Jaučiuosi dvasiškai sugniuždytas, nuolat murkdomas į purvą, todėl apsisprendžiau išeiti“.

Juozui išėjus, ilgokai nieko apie jį nežinojau. Kažkas sakė, kad jis vedė, kad žmona medikė ir kad persikraustė gyventi į erdvesnį butą. Apie tai, kaip jam sekasi naujajame darbe, niekas nieko nežinojo. Būdavo, dažnai apie jį pasikalbame, pasvarstome, kaip jis būtų pasielgęs vienoje ar kitoje situacijoje, bet tuo viskas ir baigdavosi.

Kartą pamačiau jį sėdintį ant suoliuko miesto parke. Artėdamas link jo svarsčiau, ką daryti: pasisveikinti ir nueiti, prisėsti ir pasikalbėti ar apsimesti, jog jo nepažinau ir nueiti. Laimei, neprireikė nė vieno varianto: pats Juozas lyg butų užprogramuotas staiga atsisuko į mane, mostelėjo ranka kviesdamas prisėsti ir netgi pasitraukė į suoliuko galą padarydamas daugiau vietos...

Pirmas įspūdis buvo pritrenkiantis: Juozas buvo gerokai įkaušęs, nors, žinau, anksčiau visiškai nevartojo alkoholio. Jei būtų buvę kitaip, tai gal būtų nesumanęs išsakyti visų savo skaudulių, susimetusių į kamuoliuką ir tūnančių pačioje sielos gelmėje. Juozas matyt būtent tą minutę norėjo su kažkuo išsikalbėti, bet aplink nebuvo jokio žmogaus, užtat kai aš netikėtai pasirodžiau jo akiratyje, nė neprašytas papasakojo, jog bėgdamas nuo vilko užbėgo ant meškos, kad darbe labai dažnai organizuojamos visokios „pirtelės“ su neįmanomais kiekiais alkoholio, kad išgertuvėse dalyvaujančios moterys jo išgeria netgi daugiau nei vyrai ir kad po tokių šventimų reikia mažiausiai poros dienų atgauti jėgas ir imtis darbo. Kitas savaitgalis irgi toks pat, trečias, ketvirtas... Atsisakyti ar kažkaip kitaip išvengti šitų kolektyvinių išgertuvių niekaip nepavyksta, nors kartas nuo karto širdies plote atsirandantys skausmai siuntė labai aiškius signalus – reikia „stabdyti arklius“.

Vienų išgertuvių metu Juozui pasidarė bloga. Gerai įsilinksminę kolegos, pamanę, kad Juozas padaugino alkoholio, tiesiog nekreipė į jį dėmesio: išsimiegos ir atsikels. Neatsikėlė. Kai keletą valandų nusnaudę vyrai suskato ruoštis važiuoti namo, pamatė, kad Juozas tebeguli tokioje pačioje pozoje. Tik tada kolegos suskubo kviesti greitąją medicinos pagalbą, bet paramedikai tegalėjo konstatuoti mirtį...

O buvo pats obelų žydėjimas... Pats pavasario gražumas... Gero žmogaus mirtis, matyt, užrūstino gamtos dievus, todėl jie ir pridengė storu sniego sluoksniu visą žydėjimą...

Genovaitė ŠNUROVA