Mes turime 110 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1213
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20885
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:125522
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:107500

Vaistininko sėkmės receptas – žinios plius asmeninės savybės!

2022 m. liepos 9 d.

Kai pernai metų pabaigoje Tarptautinės vaistininko dienos proga ketvirtą kartą vyko geriausio metų vaistininko rinkimai, nudžiugau, kad šis garbingas titulas teko klasiokei Virgilijai BEČELYTEI.

Iš Kaltanėnų miestelio kilusi Virgilija nuo pat tuometinės Švenčionėlių 1-osios vidurinės baigimo 1983 m. gyvena ir dirba Vilniuje, tačiau gimtieji Kaltanėnai – vienas iš svarbesnių traukos taškų. Juk čia gyvena mama, čia gimtieji namai, gėlynai, kruopščiai prižiūrima veja ir širdžiai mielos Rytų Aukštaitijos vaizdingos vietos.

Su Virgilija pasikalbėti susitarėme po jos vasaros atostogų ir jau atslūgus visiems ribojimams dėl covid-19. Pokalbis, kaip ir jos vaistininkės kelias, vinguriavo nuo temos prie temos, ir buvo tikrai nuostabu išgirsti tikro profesionalo, plačios erudicijos ir nuoširdžiai mylinčio savo darbą bei profesiją žmogaus svarstymus.

 

Pradėkime nuo Metų vaistininko nominacijos.

Metų vaistininko rinkimai vyko ketvirtą kartą. Tai gana nauja tradicija. Juos Tarptautinės vaistininko dienos proga rengia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakultetas ir žurnalas „Farmacija ir laikas“. Kasmet konkursui pasirenkama vis kita tematika. Praėjusiais metais – „Vaistininkas – farmacinės paslaugos teikėjas“. Mane delegavo „Camelia“ vaistinių tinklas, kuriame aš dirbu, išrinkus vidiniuose rinkimuose. O Metų vaistininko finale varžėmės 11 pretendentų, su autoritetinga tarptautine komisija bendravome nuotoliniu būdu per „Teams“ programą, pokalbio metu buvo analizuojamas tavo kelias, kaip tu supranti vaistininko darbą, kokią viziją turi, vertinamos profesinės žinios. Pokalbis buvo netrumpas, visi komisijos nariai norėjo kažko paklausti, kažką sužinoti. Be to, nelengva buvo bendrauti nuotoliniu būdu, nes nejauti komisijos narių reakcijos į tavo atsakymus, kaip tai būtų gyvame pokalbyje. Tad po visko jaučiausi tarsi būčiau dar kartą valstybinį egzaminą išlaikiusi. Čia tikrai buvo rimta! Prieš konkursą maniau, kad susėsim, pakalbėsim apie farmaciją, apie gaires ir vizijas, apie tai, kuo mes daugiau galim prisidėti prie paslaugų teikimo, prie to, kad mes esame arčiau pacientų ir mes galime daugiau – ne tik vaistus pardavinėti... Apdovanojimai vyko Kauno rotušėje, buvo surengta graži ir iškilminga šventė.

 

Vaistininke dirbi jau beveik tris dešimtmečius. Kas tave atvedė į šį kelią?

Na, kai mokiausi aštuonmetėje Kaltanėnuose, būti vaistininke dar negalvojau. Buvau sportiška, domėjausi literatūra, man patiko konkretumas ir disciplina. Tuomet maniau, jog studijuosiu fizinį-geografiją ar bibliotekininkystę... Mintys apie vaistininko darbą kilo vėliau, kai po pamokų Švenčionėliuose laukdavau autobuso grįžti namo į Kaltanėnų miestelį. Laiko būdavo, ir aš dažnai užeidavau į centre buvusią vaistinę. Mane žavėjo čia tvyrantis vaistų ir žolelių kvapas, atmosfera, tie paslaptingi stalčiukai, buteliukai, ilgametės vaistininkės darbas, žmonių pagarba jai ir jos pagarba žmonėms, mokėjimas patarti ir padėti. Čia ir užgimė svajonė... Bet iki jos išsipildymo dar teko nueiti ilgoką ir vingiuotą kelią.

 

Papasakok plačiau apie tuo vingius.

Vidurinės baigiamuosius egzaminus išlaikiau labai gerai, stojamuosius į tuometinį Kauno medicinos institutą – taip pat, atestatas irgi buvo puikus, tačiau į savo išsvajotąją farmaciją neįstojau – buvo labai didelis konkursas, šeši pretendentai į vieną vietą. Man pritrūko pusės balo... Šiandien aš jau dėl to pakovočiau, paieškočiau teisybės, o tada buvau rami mergaitė iš kaimo ir labai nusiminiau dėl nesėkmės. Ypač išgyvenau dėl to, kad tėvams teko išgirsti visokių apkalbų apie mano gebėjimus, piktdžiugiškų pasišaipymų: „Aukštai šoko, žemai krito“ ir pan. Klasiokai įstojo kas kur, o aš iš nevilties nunešiau dokumentus į kitą aukštąją mokyklą, į pramonės mašinų gamybos specialybę, į kurią nesurinko suplanuoto studentų skaičiaus. Laimė, priėmimo komisijos klausimai privertė atsitokėti. Galbūt dabar sėdėčiau nemėgstamam darbe ir skaičiuočiau minutes iki darbo dienos pabaigos ar sekmadienį jau pradėčiau dejuoti: „Vaje, rytoj jau pirmadienis, vėl į darbą“...

 

Taip, 1983-aisiais, kai baigėme vidurinę, dar nebuvo daug pasirinkimų – arba mokaisi, arba dirbi...

Aš įsidarbinau vienoje Vilniaus vaistinėje fasuotoja. Kolektyvas mane labai gerai priėmė, globojo, mokė. Mokiausi parengiamuosiuose kursuose, raudonu diplomu baigiau Kauno Prano Mažylio medicinos mokykloje farmakotechniką ir tada į išsvajotąją farmaciją įstojau be jokių egzaminų ir be konkurso. Turėjau jau nemažą profesinę ir gyvenimo patirtį. Išbandymai nesibaigė ir įgijus aukštąjį išsilavinimą – kaip tik mes buvome pirmieji, kurie nebegavome paskyrimų, turėjome darbą susirasti patys, buvo įvestas litas. Sugrįžau po studijų Kaune į Vilnių ir suku galvą, ko čia griebtis, kažkaip nelaukia niekur išskėstomis rankomis...

 

Taigi, kas žmogaus nesulaužo – tik sustiprina?

Žvelgdama iš dabarties perspektyvos, džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė. Aš džiaugiuosi ta vieta, kur dabar esu ir vertinu tą kelią, kurį nuėjau ir toliau einu su džiaugsmu ir dėkingumu. Tenka sutikti daug besiblaškančių žmonių, nemėgstančių savo darbo, nerandančių, kur save padėti, ieškančių papildomos prasmingos veiklos, kuri padėtų „surinkti karmos taškų“. Džiaugiuosi, kad man tenka laimė kasdien dirbti prasmingą darbą, nes per dieną tikrai ateina bent vienas žmogus, kuriam aš labai, labai padedu. Darbe jaučiu pasitenkinimą ir pilnatvę. Man nesunku atsiliepti telefonu, pakonsultuoti ar atsakyti į elektroninį laišką ir po darbo valandų, savaitgalį ar per atostogas. Jeigu galiu, aš visada padedu. Tai tikrai veža!

 

Tačiau kad ir kaip mėgtum savo darbą, kad ir kaip nuo jo nepavargtum, žmogui reikia ir poilsio, ir atsipalaidavimo, ir tam tikro persikrovimo. Kaip tą daro geriausia 2021-ųjų metų Lietuvos vaistininkė Virgilija Bečelytė?

(Juokiasi) Trumpai tariant: kelionės, muzika, knygos, sportas ir fizinė veikla. Su gerų draugų kompanija mėgstame pakeliauti po pasaulį, pailsėti, susipažinti su kitų šalių kultūra, gamta, architektūra. Taip pat reguliariai sportuoju, važiuodama automobiliu mėgstu labai garsiai klausytis muzikos. Per atostogas skaitau „lengvesnio“ turinio knygas, kur neretai iš anksto gali nuspėti siužeto vingius, bet mėgaujuosi gražia kalba, veikėjų dialogais. Grįžusi į Kaltanėnus pas mamą, kartais nugriebiu iš lentynos mokykloje skaitytą knygą iš privalomojo literatūros sąrašo, ir ta knyga vėl visai kitaip suskamba. Jeigu prireikia minčių gilumos, skaitau Nyčę. Šis filosofas mane gelbėja dar nuo jaunystės. Jau nekalbu apie tai, kad daug skaitau ir profesinės literatūros. Grįžusi vakare po darbų mėgstu ruošti vakarienę, tai irgi puikiai išvalo mintis, kaip ir kapstymasis darže, gėlyne, vejos šienavimas.

 

Kokios šiuo metu tavo pareigos? Pokalbio metu sakei, kad pradėjai nuo žemiausio laiptelio, tad vaistinės darbą supranti iki smulkmenų.

Esu „Camelia“ vaistinių tinklo filialo farmacinės veiklos vadovė, filialo vedėja, išplėstinės praktikos vaistininkė ir įmonės licencijavimo vadovė. Pradėjau nuo grindų plovimo, vaistų fasavimo ir natrio chlorido gamybos. Vėliau teko dirbti pirmojoje privačioje vaistinėje „Vokiečių vaistinė“, kurioje labai daug išmokau. Buvau ir farmacijos įmonės atstovė. Šiame darbe ypač ištobulinau savo kaip lektorės, prezentacijų rengėjos, bendravimo su auditorija gebėjimus, įgavau dar daugiau drąsos, daug važinėjau po Lietuvą. Tačiau kad ir kokius darbus dirbau, niekada neatsisakiau vaistininkės profesijos, visada dirbdavau nors ketvirtį etato, kad tik galėčiau tobulėti savo mėgstamoje srityje.

 

Oho! Ir dabar pareigų daug. Kaip viską suspėji?

Su kolektyvu esame puiki komanda: aš pasitikiu jais, jie pasitiki manimi, pasidaliname darbus, kiekvienas turime savo atsakomybes, žinome, ką kiekvienas turime daryti. Tada nėra sunku. Kiekviena vaistinė turi turėti mažiausiai dvi licencijas – farmacinei veiklai ir veiklai su psichotropiniais vaistais ir vaistinėmis medžiagomis. Jeigu didesnė vaistinė, kuri turi ASPĮ kabinetą, jam reikalinga asmens sveikatos priežiūros veiklos licencija, sutartys su Teritorine ligonių kasa ir pan. Tad kartais, kai sako, jog sunku vadovauti vienai vaistinei, nes daug darbo, sunkiai suprantu.

 

Nuo to laiko, kai būdama mokinė smalsiai žvalgeisi Švenčionėlių vaistinėje, iki dabartinės vaistinės įvyko daug pasikeitimų?

Milžiniškų! Atsirado daugybė vaistų tuo pačiu tarptautiniu pavadinimu, platus asortimentas maisto papildų, gydomosios kosmetikos. Įvestas darbo kompiuterizavimas, kiekinė apskaita vaistinėse, savitarnos skyriai, prekyba internetu. Vaistinėje galima pasimatuoti kraujospūdį, pasitikrinti regėjimą, nusistatyti kūno masės indeksą, dabar steigiasi asmens sveikatos įstaigos (ASPĮ) kabinetai. Vaistinė iš tradicinės tapo pacientų priežiūros vaistine, o vaistininkai, turintys profesinių žinių, siekia jas pritaikyti kiekvieno paciento poreikiams, teikiamos farmacinės paslaugos.

Visų pasikeitimų neapžvelgsime, bet džiaugiuosi, kad pastaruosius 5-10 metų vėl atsigręžta į žmogų, kad vaistinėje svarbiausias pacientas. Nedirbau tais laikais, kai miestelyje buvo trys gerbiamiausi žmonės: kunigas, gydytojas, vaistininkas, bet panašiai įsivaizduoju, kad vaistininkas toks ir turi būti. Pastaruoju metu aktyviai dalyvauju ir „Metų vaistininko“ klube, kur šiomis temomis taip pat diskutuojame, svarstome, kokiu keliu einame, rengiamės receptinių vaistų prekybai internetu, turime žengti koja kojon su gyvenimu, reformomis, priimamais įstatymais. Savo darbe aš pirmiausia vadovaujuosi Hipokrato priesaika ir sveiku protu. Kiekvienas žmogus yra unikalus, tad negali kiekvienam paduoti tą patį vaistą, automatiškai tarstelėjus, kiek kartų per dieną vartoti...

Vaistininko sėkmės receptas – žinios plius asmeninės savybės!

 

Ačiū, Virgilija, už pokalbį. Dar kartą sveikinu garbingo apdovanojimo proga, linkiu ir toliau jausti tuos visus gyvenimo skonius.

Irena POŽĖLIENĖ

Virgilijos Bečelytės asmeninio albumo nuotr.