...Kai vėjas jau nupučia nuo augalų rasas, kol dar lietus nesugalvojo laistyt žemės, aš išeinu... Įkvėpti magijos žolynų.

Einu gerai pažįstamu taku, iš po nakties šernų kanopom pradraskytu. Per kviečių lauką matyti jų padarytas takas, rugiagėlė numinta, netyčia pasipainiojusi jiems po kojom.

Linguoja pievoj raudongalviai dobilai, bandydami persivilioti bites ir kamanes iš pakanalėj augančių, medumi kvepiančių vingiorykščių. Jų kvapas nuostabus, svaigina ir apsuka galvą kaip tai žiedadulkes renkančiai bitelei. O tuo bando pasinaudoti ir į vaistinių žolynų puokštę papulti apsimetėlis vingiris. Nieko nebus, drauguži, neapgausi ir į puokštę tu nepapulsi.

Iš po lietaus maudynių į saulę kelia savo susivėlusią galvą bajorė, leisdama drugiui jos kasas pavėjui šukuoti. Iš miško nelinksmai žvelgia kupolė, apgailestaudama, kad nepapuolė į jaunos mergiotės kupolinę puokštę trumpiausios nakties išvakarėse.

Mmmm... O kas ten taip kvepia? Kokie raudoni karoliukai išbarstyti?.. Miško žemuogė saldi. Va, ir skanūs, ir kvapnūs priešpiečiai – miško vaišės!

Mėlynuoja atkrantėje katilėliai, žiedeliais kaip varpeliai. Tarsi bandydami melodiją sugroti. Užgroja, užskambina, o į jų taktą tarsi nuotaka geltonkasė balta suknele ramunė linguoja. Puikuojasi išskleidusi savo sijoną, o jai į porą taikosi barkūnas, apdaru baltu. Tarsi jaunųjų pora šoka valsą per savo vestuves... Tik neskuba į puotą nakviša, išskleis savo geltoną apdarą ji vakarėjant, pasiėmusi didžiulį morkos skėtį, jeigu lietus užkluptų...

Išeik į žydinčias pievas, į kvepiančias pamiškes ir įkvėpk žolynų magijos!..

Jelena ŽALPIENĖ