Keistos prieštaringos mintys apima po paskelbtų matematikos valstybinio egzamino rezultatų, kurio neišlaikė 35 procentai. Didžiausias mąstymo sunkumas yra sumišimas, pasimetimas. Tiek vaikų, tiek suaugusių.

Dažnai vaikai klausia, kam man reikės tų matematikos uždavinių, kur juos naudosiu, taikysiu? Man nereikia, tai ir nesistengsiu, pažymys nemotyvuoja. Tai vartotojiškas žvilgsnis. Kaip keisti kultūrinį vartotojišką žvilgsnį ir atverti galimybes džiaugsmui mokytis, atrasti, dalintis?

Matematika – tik priemonė, tik mąstymo veikla, daug svarbesnis mūsų visų ugdytojų santykis su besimokančiu vaiku toje veikloje. Ar santykyje auga vaiko supratimas apie empatiją, altruizmą, atjautą silpnesniam? Ar mes patys skubėdami sukurti kiek įmanoma geresnį rezultatą su tais, kurie turi noro, nepaliekam užribyje, kažkieno kito atsakomybei tų, kuriems sunku atrasti vidinę motyvaciją?

Kiekvienas vaikas nori veiklose dalyvauti kokybiškai, galėti suprasti užduotis, kartu ieškoti sprendimų. Būti bendruomenės dalimi, pajusti „aš esu“. Tada patirti savo meistriškumą ir indėlį „aš galiu“. Tik prisipildęs resurso iš mūsų dosnumo atiduoti, ką gavo „man gera būti dosniu, duoti savo žinias“. Kiek mes pastebime šiuos prigimtinius poreikius? Kaip mums pavyksta juos atliepti? Keisti vartotojišką žvilgsnį į dalyvio, sprendėjo, kūrėjo, norinčio skaityti užduotį ir suprasti savo vaidmenį.

Laura STEPANAUSKIENĖ

Matematikos mokytoja, Švietimo lyderystės konsultantė