Suplukusi nuo alinančio vasaros karščio vos vos parsivilkau iš darbo namo. Na, manau, atsipūsiu. Jėgų neturiu, nuotaikos irgi nebėra. Kur bepasisuksi, visur tos pačios kalbos girdisi. Žmonijai gresia mirtinas pavojus, baisi apokalipsė... Taigi ar verta verstis per galvą, be reikalo plėšytis? Vargais negalais praveriu virtuvės duris ir net aikteliu – ant stalo pūpso dvi didžiulės pintinės šviežiai priskintų raudonųjų serbentų. Po perkūnais! Teks dabar visą mielą vakarėlį prie viryklės spirgėti. Ach, pasaulio pabaiga artėja, o manajam vyreliui nė motais. Uogienių užsinorėjo, matyt, tikisi žiemos sulaukti, apokalipsės išvengti. Nors ir burbėdama, atsiraitoju chalato rankoves ir kimbu į darbą. Plaunu uogas, dezinfekuoju stiklainukus ir vis dėbčioju pro langą. O ko? Pati nežinau. Staiga matau nosies tiesumu per daržus skuodžiančią kaimynę Klausutienę. Dievulėliau, gal bėda, gal nelaimė moteriškę užklupo? Nesulaukusi, kol kaimynė pasieks mano trobą, pati išrūkau jos pasitikti:

- Agočiut, kas atsitiko? - nekantraudama klausiu.

- Girdėjai? - vaptelėjo kaimynė. - Ar tu girdėjai? - dar pakartojo drebančiu balsu.

Priblokšta tokio netikėto kaimynės klausimo aš skėstelėjau rankomis ir tariau:

- Sukuosi lyg voverė rate, tai ką aš galiu girdėti? Nieko!

Agota klestelėjo lauke ant suolelio, nusišluostė prakaitą nuo kaktos, dėbtelėjo nepatikliai į mane ir vėl pakartojo:

- Tai tu nieko negirdėjai ir ramiai gyveni?

Stoviu lyg stabo ištikta ir niekaip negaliu suvokti, kas gi čia galėjo atsitikti, kodėl Klausutienė taip ilgai tampo mano nervus. Neištvėriau ir perėmiau iniciatyvą į savo rankas:

- O ką gi tu išgirdai? Ką išgirdai, sakyk! Na! - drebėdama iš susijaudinimo timptelėjau kaimynę už rankovės.

Toji šiek tiek loštelėjo, apsidairė ir užsikirsdama pradėjo vambryti:

-Ta...vo ...bro..... ava... au...sys... - taip beskiemenuodama ir visai nutilo.

- Mano brolis?!? Avariją padarė? Žmogų užmušė? O gal ir vėl prilakęs karčiosios brolienę terorizavo?

- Neee... - nutęsė Agota. Ir staiga pagyvėjo:

- O aš maniau, kad jis blaivininkas, kad jam karčioji visai nerūpi. Tam pačiam daugiabuty gyvenu ir nė karto jo girto nemačiau ir triukšmaujančio negirdėjau.

- Ne tie laikai, kaimyne. Rasi dabar šventą, nebent prie dangaus vartų pastatytą...

Kaimynė šnopavo lyg varlė prieš lietų, o aš vis neatlyžau:

- Pasakyk tiesiai šviesiai, kas po velnių atsitiko?

- Ta...vo ...ji... - neaiškai artikuliavo kaimynė.

- Kas manoji? Brolienė? Girdėjai, kad gaisrinėj kavalierių įsitaisė?

- Bėdų dėl brolienės turi? - visai atkuto Klausutienė. - O iš šalies atrodo, kad rimta ir padori tavo broliui teko.

- Ką tu išmanai? Su moterimis rimta, o su vyrais nelabai... - nutęsiau. - Anądien brolis jos rankinėj raštelį rado: „Mieloji, susitiksim gaisrinėj“. Popieriūkštį atnešė man parodyti, aš jį sudeginau, brolį paguodžiau, o pati ramybę praradau... Ar ilgai tu mane kankinsi? Paskutinį kartą klausiu, ką man pasakyti nori?

- N e... s k u... b i n k... - vėl pradėjo mikčioti kaimynė. - Ta...vo... aa... nu ... kas ...

- Ką sakai? Anūkas? Ką daro mano anūkas? Rūko, su narkomanais susidėjo? Jėzau Marija, Juozapai šventas! Užvakar pati mačiau - nei šioks, nei toks iš šokių grįžo. Galva nukarus, akys blizga. Pauosčiau, pauosčiau – degtine nedvokė, bet visai nupeipęs, lyg suglamžytas. Taip ir pamaniau – narkotikų prisilaižęs. Bandžiau jį gėdinti, tai žinai, kaip jis man atšovė: „Močiut, nieko blogo! Visą naktį roką lupom, tai ryte visai be ūpo!“

- Ana... va ...kokie... dalykai! - markstėsi amą atgavusi kaimynė.

- Pala pala... - jau iš paskutiniųjų jėgų sušnibždėjau. - Ką tu man pasakyti nori?

- Tavo ausys, Brone, dar to negirdėjo! Baisi žinia! Man iš baimės liežuvis stingsta, žodžio suregzti negaliu. Radijas ir televizija, burtininkai ir aiškiaregiai – visi vienu balsu tvirtina: rytoj – pasaulio pabaiga! Ir tau, ir man, ir mums visiems – galas! Amen! Mirtis su dalgiu jau prie mūsų durų sėlina...

- Tu šitą nesąmonę norėjai man pranešti? – isterišku balsu sucypiau. - Tik šitą? - dar pasitikslinau. - Aš šią pranašystę jau prieš mėnesį girdėjau!

- Tai kam sakei, kad nieko nežinai? - akis išpūtusi bandė priekaištauti Klausutienė.

Mane lyg kas virintu vandeniu apliejo. Ką aš padariau? Visas paslaptis išdaviau. Ach, žodis žvirbliu išskrenda, o jaučiu sugrįžta! Oi, sugrįš! Klausutienė nesnaus, dar pridės, padailins, apibendrins. Brolienė jau šiandien sužinos, kad jos naujas meilės romanas iškilo į viešumą. Ir už tai ateis man padėkoti, plaukų nuo galvos nurauti. Mano anūką kaimynė paskelbs narkomanų šutvės vadu, ant paauglio galvos užsiundys juodą apkalbų debesį. Per nugarą nubėgo keistas šiurpulys, iš įsiūčio ėmė prakaituoti rankų delnai, net pati nepajutau, kaip klestelėjau ant suoliuko greta kaimynės ir išpyškinau:

- Siurbėle, tu! Išsiurbei iš manęs viską, kas ant širdies gulėjo!

Ta tik žiobtelėjo, pasipurtė ir tarytum raita pasileido daržais namo. Tfu, kad ją bala! Artistė sudegusio teatro. Ir kaip man liežuvis atsirišo? Gal tikrai prieš pasaulio pabaigą tokia kvaila pasidariau?!

Laima LAIMUTYTĖ