Su Danguole susitikome rajono centro autobusų stotyje. Aš buvau atvažiavusi į miestą paprasčiausiai apsipirkti, o ji, apsikrovusi lagaminais, sakė grįžtanti iš viešnagės pas dukrą, gyvenančią Anglijoje. Kadangi autobuso reikėjo laukti beveik porą valandų, moteriškam pasiplepėjimui laiko buvo užtektinai...

Tada Danguolė papasakojo apie vienturtės dukros Sigitos pirmąją santuoką, kurios vos ne kiekviena diena buvo laistoma abiejų moterų ašaromis. „Žinojau, kad ji draugauja su blogais darbais pagarsėjusiu vaikinu, – atviravo pašnekovė. – Vos ne kasdien sakiau dukrai apie netikusį draugo pasirinkimą, apie tai, kad toks žmogus tikrai nebus nei geras vyras, nei geras būsimų vaikų tėvas. Galvoji klausė? Kuo aš dažniau jos prašiau kažkaip užbaigti šią draugystę, tuo dažniau ji lakstė į pasimatymus su juo. Po vieno barnio Sigita išbėgo iš namų ir visą naktį negrįžo. Aš tada ir pykau pati ant savęs, ir ant viso pasaulio, bet labiausiai, žinoma, ant dukros. Labai norėjau, kad ji man besąlygiškai paklustų, o ji nė nemanė to daryti.

Kaip galvojate, kuo viskas baigėsi? Žinoma, vestuvėmis. Nors kokios ten vestuvės: nuėjo į Civilinės metrikacijos skyrių ir susirašė, nelabai dorus žmones paprašę pabūti liudininkais. Aš tą dieną iš viso iš namų išvažiavau, nes nenorėjau matyti šitos nesąmonės. Kadangi aš pinigų vestuvėms nedaviau, žentelis jų niekada neturėjo, tai jokio baliaus nebuvo. Užtat kai grįžau namo, radau siurprizą: žentas be mano leidimo apsigyveno mano namuose. Na, ir prasidėjo gyvenimas...

Dukra dirbo miestelio parduotuvėje, o žentas – niekur. Net nesistengė susirasti darbo, nes jam ir taip buvo gerai. Dieną kažkur valkiojasi, vakare sugrįžęs pavalgo, sugeria dukros nupirktą butelį alaus ir džiaugiasi gyvenimu.

Aš gal dvi savaites kantriai tylėjau. Žiūrėjau, kaip čia viskas klostysis toliau. Ogi niekas nesikeitė. Dar gal net porą mėnesių nieko jiems nesakiau. Tiksliau, žentui nepriekaištavau, bet kantrybė trūko tą vakarą, kai jis iš kažkur parėjo girtas ir mane aprėkė, kad vakarienės dar nepagaminau. Na, tada ir aš pratrūkau...

Viskas baigėsi ne vien apsižodžiavimu. Kadangi jis pakėlė ranką prieš mane, tai ir aš atsilyginau tuo pačiu. Tik ne ranka, o žarstekliu per pečius užtvojau...

Nuo tos dienos karas namuose įsiplieksdavo nuo menkiausios kibirkštėlės: užtekdavo kažką ne taip pasakyti, ne taip pasižiūrėti, ne ten kažką padėti ir prasidėdavo. Man pikčiausia buvo, kad ir Sigita šokdavo prieš mane. Verkdavau kone kasdien, užmigti be vaistų negalėdavau...

Viskas baigėsi tuo, kad aš paprašiau juos išeiti iš mano namų. Pasakiau, kad noriu ramybės ir kad mano prašymą jie įvykdytų nedelsiant.

Negreitai, bet išėjo. Niekas nenorėjo jiems nuomoti buto ar nors kambario, nes jautė, kad bus problemų dėl atsiskaitymo, dėl nesugebėjimo tausoti svetimo turto. Po kurio laiko kažkoks žento giminaitis leido jiems per vasarą pagyventi jo sodo namelyje.

Nežinau, kaip jie ten gyveno, bet po pusantro mėnesio dukra parbėgo į mano namus viena...

Nežinau, kaip klostėsi jos santykiai su vyru, bet ji labai tvirtu balsu pareiškė, kad nenorinti jo daugiau matyti, išėjo iš darbo parduotuvėje ir įsidarbino mieste. Neilgai ten padirbo. Atvažiavusi pasakė, kad draugė susiruošė važiuoti į Angliją, tai ir ją kartu pavadino. Važiuos abi.

Kadangi tokio posūkio jos gyvenime nesitikėjau, pratrūkau raudoti. Ne dėl jos, o savęs gailėjau. Galvojau, seniai esu našlė, Sigita – vienturtė duktė, ką aš darysiu susirgusi, jei jokio artimo žmogaus neprisišauksiu. Žodžiu, vėl apsipyliau ašaromis...

Sigita, žinoma, mano ašarų nešluostė, aimanavimų nepaisė, pasiėmė būtiniausius daiktus ir išvažiavo...

Beveik po metų dukra buvo pasikvietusi mane į svečius. Nuvažiavau. Pabuvau keletą dienų, lyg ir patiko, bet tik svečiuotis, o nuolat gyventi svečioje šalyje tikrai nenorėčiau. Gal esu namisėda, gal per daug konservatyvi, bet man gerai ten, kur gimiau.

Praėjus dvejiems metams, dukra parašė, kad pamilo gražuolį vaikiną, kad su juo planuoja vestuves ir kad jis – ne lietuvis. Tokios žinios sulaukusi vėlgi verkiau pasikūkčiodama. Žinoma, tos ašaros nieko nepakeitė dukros gyvenime, tik man pridėjo nerimo ir širdgėlos. Juk supratau, kad Sigita niekada nebegrįš į Lietuvą, kad liks gyventi Anglijoje.

Bet lyg to dar būtų negana. Dukra atsiuntė jos mylimojo nuotrauką. Žiūrėjau ir ilgai žodžio pratarti negalėjau – negana, kad užsienietis, bet dar ir juodaodis. Tiesa, sutinku, gražus, su tokia miela šypsena, betgi musulmonas. Man tada atrodė, kad nieko baisiau būti negali...

Prieš jų vestuves taip susirgau, kad net minčių nebuvo į dukros šventę važiuoti. Sakiau, kad gal likimas taip mane pasaugojo nuo kokių nors netinkamų veiksmų vestuvėse, nes, liaudiškai sakant, atėmė kojas. Taip surakino skausmas strėnose, kad nors sienomis laipiok...

...Dabar Saimonas (toks žento vardas) man – pats nuostabiausias žmogus. Neįsivaizduojate, koks jis geras, koks malonus, o paslaugumas – iš viso neišpasakytas. Dukra už jo jau penkiolika metų ištekėjusi, sutaria puikiai, augina du apytamsius berniukus. Aš pas juos važiuoju du arba tris kartus metuose, ten pailsiu, atsigaunu. Gaila tik to, kad su anūkais nesusikalbu. Tiesa, išmokau keletą žodžių angliškai, bet iki kito važiavimo pas juos pamirštu... Žentas jau šiek tiek moka lietuviškai.

Dabar irgi kartais verkiu, bet jau džiaugsmo ašaromis...

Genovaitė ŠNUROVA