Mes turime 320 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3810
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13997
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90027
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ne vien apie matematiką

2022 m. liepos 23 d.

Suprantama, kad žuvis ieško kur giliau, o žmogus – kur geriau. Štai daugelis mūsų tautiečių, maždaug milijonas, išvyko laimės ieškoti svetur. Dauguma jų aiškina, kad jų sprendimas buvo teisingas, tik pasiilgsta cepelinų, mūsų ežerų ir miškų, rūkytos kaimiškos dešros. Vaikai, rinkdamiesi mokymosi planą, taipogi vadovaujasi tam tikrais principais. Dažnai renkasi kuo lengviau. Atsisako dalykų, vadinamų „sunkiais“. O kur tada stoti baigus gimnaziją? Mokiniai skuba pasinaudoti savo teise rinktis brandos egzaminus ir tikisi „stebuklo“. Tačiau „žiaurioji“ statistika kasmet parodo, kad stebuklas yra retas atvejis, greičiau atvirkščiai. Kai kurie, gaudavę puikius ir gerus įvertinimus, per egzaminą „susimauna“. Čia taip pat statistika gali padėti apskaičiuoti, kiek tokių nelaimėlių gali būti. Egzaminai jau daugelį metų vyksta maždaug tomis pačiomis sąlygomis. Maža to, dar praktikuojami ir „bandomieji“ egzaminai, kai dalyko mokytojas, vaikai ir tėvai nekantriai laukia tų „neoficialių“ taškų ir balų. O sulaukę pamato, kad stebuklų nebūna, taškų surinko net mažiau negu tikėjosi. Čia vienas iš egzamino kaip baubo formavimo mechanizmų. Reikėtų šito visiškai atsisakyti, o pradėti ruoštis egzaminui žymiai anksčiau ir kitaip.

Optimistai mano, kad reikia pradėti jau pirmomis dvyliktos klasės dienomis. Dalis tiesos čia yra, bet esmė visada slypi detalėse. Šitai suveiks, jeigu vaikas turi gerus dalyko pagrindus ir tereikia mokslo metų bėgyje tik „palaikyti formą“, t.y. nuolat kartoti pačias įvairiausias dalyko temas. Tik metų metais mokytojo kurta ir gerai nugludinta kartojimo schema padės neskausmingai pasiruošti egzaminui ir vaikui nebus jokio streso prieš jį.

Dar svarbus vienas aspektas – egzamino apimtis. Ji yra didžiulė. Jei suskaičiuotume pavyzdžiui matematikos egzamino užduotis, surašytas septyniolikoje puslapių, nustebtume, nes jų yra apie 26-27. Tačiau įsižiūrėję pamatytume, kad kai kurios yra sudėtinės ir tas akaičius jau pakiltų praktiškai iki 40. Be to pastebėtume, kad pačioje pabaigoje būna užduočių, nuo kurių vaikas dažniausiai „nulūžta“. Egzamino trukmė yra 3 valandos. Nesudėtinga aritmetika parodo, kad vienai užduotėlei iš tų 40 vaikas gali skirti ne daugiau kaip 4 minutes. Lieka rezervas, kurį vaikas sunaudos susikaupimui, susipažinimui su užduotimis ir visokiam „krapštymuisi“ – žvalgymuisi į formulyną, nes formulių gal nesimokino, ir nereikalingam skaičiuotuvo „kamavimui“. Gal dar išdrįs kažkur pasižvalgyti greta ar tiesiog į už lango žaliuojančius medžius. Nemanykit, kad čia juokauju. Vaikui egzamine taipogi reikia šiek tiek pailsėti, gal net į tualetą subėgioti. Tai to 20 min. rezervo gali ir neužtekti. Žinoma, yra užduočių, kur per vieną minutę galima įveikti dvi ar tris. Gerai, jei taip būtų, bet sutikite, vaikas per egzaminą labai jaudinasi. Psichologai kartais mums minėdavo, kad jeigu mes norime paruošti vaikams 45 min. trukmės kontrolinį darbą, tai tą patį kontrolinį mokytojas turėtų išspręsti per... 15 minučių. Čia tokia patirties ir jaudinimosi įtaka. Prisimenu, dar tais laikais, kai brandos egzamine būdavo kokie 5 uždaviniai, vienas vaikas juos sėkmingai „suraitė“ per 24 minutes. Beje, jis buvo respublikinės matematikos olimpiados laureatas. Tokių, žinoma, reta, bet faktas įdomus.

Egzamine viskas yra svarbu. Suolas, drabužiai, oro temperatūra ir drėgmė, net tušinukas. Jis ne tik turi būti patogus ir lengvai rašantis, bet jo turi užtekti egzaminui. Jei rašiklis streikuoja, tenka fiksuoti jo keitimą, tai blaško ne tik tą vieną vaiką, bet ir kitus egzamine dalyvaujančius. Štai šiemet buvo begalės skundų dėl užsienio kalbos egzamino klausymo užduoties. Mokiniai tiesiog negirdėjo skaitomo teksto. Priežasčių yra įvairių. Ne paslaptis, kad mokyklose naudojama jau tam netinkama aparatūra. Žinome ir kad daugelyje mokyklos patalpų tiesiog prasta akustika. Kai buvo statomos mokyklos tokių klausymo užduočių egzaminuose visai nebuvo. Beveik neatsižvelgiama, kad kai kurių vaikų klausa yra nepakankama ar „buka“. Ausų ligų ir visokių netikusių ausinių intensyvaus naudojimo pasekmė. Tokiam vaikui tekstą reikia tiesiog „įpūsti“ į ausį, o kas tai darys.

Grįžkime prie pasiruošimo egzaminui. Kai kas mano, kad vaikas egzaminui turi ruoštis dvejus metus, t.y. 11-12 klasėje. Šiame teiginyje yra labai daug tiesos. Pasakysiu dar tiksliau – vaikas turi rinktis tokį dalyko mokymosi lygį, kuriuo laikys egzaminą. Pasirinkus žemesnį mokymosi lygį vaikas nesimoko tam tikrų temų, o daugelyje kitų neįgyja aukštesnių kompetencijų. Kai kurie vaikai daro „ėjimą žirgu“ – 11 klasėje ima žemesnį lygį, o 12 klasėje keičia lygius, priklausomai nuo įsivaizduojamo savo žinių lygio, santykių su mokytoju ir draugais ar šiaip nuo tuo metu vyravusios nuotaikos. Nieko gero iš to nebus. Per tokį trumpą laiką jis mažai tepasieks, o visą savo mokymosi procesą gerokai sujauks ir galiausiai paliks laiko tėkmės valioje.

Pakankamai teisingai mano tie, kad vaikas jau 9 klasėje privalo būti apsisprendęs, kur tęs mokslus po gimnazijos. Jūs sušuksite – bet jie gi dar visiški pienburniai, ką jie gali rinktis! O kas tuos pienburnius užaugino? Ogi mes visi – tėvai ir mokytojai, draugai, gal dar kažkas. Vaikas dar „mažas“, kiekviename žingsnyje, reikia to ar ne, jam peršame savo nuomones ir sprendimus. Jis ir auga toks – patars tėvai, mokytojai, o svarbiausia – draugai ir dar tie, kurių pilni socialiniai tinklai, ras atsakymą interneto džiunglėse. Dažnai vaikas apipilamas prieštaringų patarimų gausa, tai jis rinksis patį... lengviausią variantą. Ne naudingiausią, nes šis yra sunkus, reikalaujantis daug darbo.

Geras „išmislas“ yra vaiką įtraukti į kokio būrelio veiklą, kokią nors mokyklą. Švenčionyse yra meno mokykla – tas gerai, bet reikėtų dar kažko, kur galėtų atsiskleisti kiti vaikų gebėjimai. Yra daugybė visokių neakivaizdinių mokyklų, daugelis jų yra net nemokamos. Siūlai vaikui, rodai, kur surasti ir užsiregistruoti. Ne, nekimba. Gal atsirastų ir noras mokytis vieno ar kito dalyko. Kaip visi džiaugiamės per „Rudens šventę“ improvizuotoje mugėje matydami visokius vaikų rankdarbius, drožinius... O juk galėtų būti ir visokie vaikų sukurti mechanizmai, gal net tie dabar madingi robotai. Nesvarbu, kad tas robotas dėlios kokius teniso kamuoliukus ar kubelius. Po kelių metų paaugęs ar studentas gal sukurtų rimtesnius darbus darantį įtaisą.

Bet kaip tokį žalią aštuonias klases baigusį žmogelį nuteikti rimtiems tikslams devintoje klasėje? Jau galima drąsiai sakyti, kad turime susiformavusią asmenybę. Tokios nepasuksi kaip kokio arklio, timptelėjęs už vadelių. Jis išsiners iš pakinktų ir nubėgs laukais pas savo bendraamžius ir bendraminčius. Tai reiškia, kad nereikia keisti staigiai. Su kiekvienais metais vaikas jaučia, kad jis auga ir darosi protingesnis. Lygiai taip tėvai ir mokytojai turi palaipsniui keisti savo požiūrį ir taktiką. Staigius pokyčius galima būtų sukelti įvedus stojamuosius egzaminus į gimnaziją po 8 klasių. Išlaikai egzaminus – pereini į suaugusių gretas. Na, ir atsakomybė iš tavęs atitinkama. Bet nieks nedrįsta šito padaryti, netgi PUPPas, kuris vykdomas baigus dešimt klasių, tik „šuns balsą“ teturi.

Štai šiais metais pasigirdo svarstymų, kad reikėtų žinių patikrinimus daryti ne kas antrus metus, bet kasmet. Tuomet vaikai įprastų ir joks egzaminas nebūtų stresas. Teisybės yra. Informacinės technologijos, strigdamos ir griūdamos, vystosi „septynmyliais žingsniais“, tai šitai padaryti nebūsią didelių sunkumų. Gal ir taip, bet jau daug ką buvome „užsibrėžę“, tačiau teko arba atsitraukti, arba gavosi „kaip visada“. Jau tiek visokių reformų mokykloje buvo, kad nežinau, ar patys „šulai“ besuskaičiuoja. Kaip dar bus, niekas nežino, o jeigu bus, tai ne rytoj ir ne po metų. O gal dar koks naujas „vėjelis“ dvelktelės ir pakvips visai kitomis reformomis... Plaukiojom – žinom.

Štai mokyklos kas trimestrą ar kas pusmetį „išveda“ mokimams pažymius. Juk tai irgi tam tikras visokių mokėjimų indikatorius. Girdime net tokių radikalių nuomonių, kad pažymių reikia iš viso atsisakyti. O kokia iš to nauda. Argumentuoja – mokinys nebus traumuojamas to streso. O sakykit, ar jūsų vaikai nejaučia streso šokinėdami ant batuto ar pramogų parke krisdami iš aukštybių. Jie be to streso jau negali gyventi. O va pažymys – mirtinas! Mokytojas „trucina“ vaikus savo visokiais klausimais, mintino skaičiavimo užduotimis, savarankiškais darbais ir kontroliniais, kviečia prie lentos! Juk nieko šito gyvenime jiems nereiks! – klykia kai kurie tėvai. Kažkas mūsų mąstymo logikoje yra ne taip.

O gal rimčiau „prigriebti“ tuos vaikus po pradinės mokyklos penktoje klasėje? Aš taip nemanau. Gal ir neteisus esu, bet daugelį esminių įgūdžių vaikai įgyja būtent pradinėje mokykloje. Mane tik erzina tas „užsižaidimas“, kai pradinė mokykla atrodo vos ne kaip vaikų darželis. Tai šitai ir tęsiasi toliau penktoje ir kitose klasėse. Kai kurie korifėjai net pasigenda žaidimų gimnazijose (t.y. 9-12 klasėse). Kažkoks absurdas, nes viskam yra ribos. Teko matyti dviejų vaikų tėvą, kuris dar žaidžia „Tetrį“, o tuo metu jo vaikai siautėja. Dažnai vaikas, tėvų atvedamas kur turi būti rimtis ir susikaupimas, negali nė dešimties minučių išbūti ramiai ir jaučiasi kaip žaidimų aikštelėje. Gal jam tėvai nieko niekada ir neaiškino. Juk neugdoma pagarba aplinkiniams. O gal man kas negerai?

Mano nuomone vaiko savarankiškumas ir atsakomybė, gebėjimas valdyti emocijas ir loginio mąstymo ugdymas, profesijos samprata ir gebėjimas priimti racionalius sprendimus iš klasės į klasę turi būti ugdomi tolygiai ir stiprėjančiai. Taip, kad jau patekdamas į devintą klasę aiškiai suprastų, ko nori pasiekti gyvenime. Galiu pateikti nemažai pavyzdžių, kai devintoje apsispręsti jau vėlu. Bet jūs ir patys žinote, kad gimnastus, būsimąsias balerinas ar dailiojo čiuožimo čempionus reikia pradėti ruošti vos ne nuo kūdikystės. Jūs galite paprieštarauti – jau mano vaikas tai tuo tikrai neužsiims! O tai kuo jis užsiims? Daug kalbama ir apie informacines technologijas. Štai pradinėse klasėse pradeda vaikai „žaisti“ su Lego robotukais. O kas toliau? Tęstinumo dažniausiai nėra. Po metų vaikas pamiršo, ką buvo pasiekęs, ir greičiausiai jau susidomėjo kažkuo kitu. Kitose mokyklose pakrapšto „MicroBit“, gražiai mirkčioja lemputės, ekranėlyje šmėžuoja raidės. Bet tai tik viena nedidelė plokštelė su valdikliu ir keliais davikliais pradžiai. Produktas geras, tačiau čia jau reikia daugiau investicijų. Kiekvienas varikliukas, daviklis, maitinimo elementas ar laidžiukas perkamas atskirai ir kainuoja nemažus pinigus. Vėl metame, nes ne mūsų kišenei, o labai reikėtų tęsti, nes jau ne tik išmanūs telefonai, bet ir išmanūs šaldytuvai ir net išmanūs namai (smart home) beldžiasi pas mus. Žmonėms siūloma statytis saulės elektrines, o tai jau pirmasis žingsnis link energetiškai nepriklausomo namo, čia jau reikės mokėti nustatinėti įvairius parametrus, kad ir namuose būtų šilta ir elektra mažiau kainuotų.

Mokytojai suranda nemažai vaikų, kurie turi tam tikrų prigimtinių sugebėjimų. Vienas turi puikią muzikinę klausą, kitas – erdvės, spalvų suvokimą, dar kitam puikiai sekasi mokintis kalbų, o štai šitas turi puikią judesių koordinaciją, anam – raumenys auga ne mėnesiais, o savaitėmis. Dar kitas turi puikią atmintį ir jam kelis kartus to paties kartoti nereikia... Kad tėvai ir vaikai įsiklausytų į mokytojų pastebėjimus! Vaikas renkasi diametraliai priešingai ir tėvai patenkinti. Kažkas sako, kad vaikas turi teisę rinktis. Jūs pasakėte savo nuomonę – mes ją išgirdome, bet darysime, kaip vaikui pasirodys. Gal jam pasirodys, kad nieko stengtis nereikia. Ar tai irgi gerai? Laikas bėga nesulaikomai.

Kartais įvyksta atvirkščiai. Vienas mano pažįstamas skundėsi, kad vaikystėje jį tėtis „užtampė“. Dar šešiametį „po blatu“ užrašė į šachmatų klubą ir baseiną, kiek vėliau prisidėjo muzikos mokykla ir „Ąžuoliuko“ choras. Lyg to maža buvo – dar pridėjo lauko tenisą. Nepamirškim, kad dar lankė mokyklą ir matematikų būrelį. Namų darbus stengdavosi padaryti mokykloje per pertraukas, eilėraščius mokindavosi troleibuse ar kažkur eidamas. Namuose parsirasdavo vėlokai vakare apie septintą, tai pavakarieniavęs dar parašydavo kokį rašinį. Vyresnėse klasėse savo paties iniciatyva „susiveikė“ abonementą į Respublikinę biblioteką (dabar M. Mažvydo biblioteka), kur klausydavosi rimtos muzikos (klasikos ir džiazo), taipogi skaitydavo užsienio spaudą. Šnekėtis su juo būdavo nepaprastai įdomu, o matematikos uždavinius spręsdavo, tarsi tai būtų pramoga. Gyventi jam teko trijose valstybėse, nei vienoje iš jų neturėjo jokių sunkumų, nes mokėjo kalbas ir turėjo puikias bendravimo manieras. Mokytojas ir biznierius viename asmenyje. Karjera tęsiasi. Bet jis nemano, kad yra praradęs vaikystę. Atvirkščiai – jo vaikystė buvo sodri ir turininga, jis daug visko išmoko. Gyvenimas visaip mėtė, bet jis visuomet atsistodavo ant kojų.

Dar apie mokymąsi. Kiekvienas dalykas, be savo pažintinės reikšmės, dar treniruoja vaiko smegenis. Jei vaikas mokykloje galėjo išmokti ilgus eilėraščius ar prozos gabalus, tai jam nebus sunku mokytis kalbų, teisės ar medicinos mokslų. Jei jis gerai mokėsi, dažnai atsakinėjo žodžiu argumentuodamas ir gindamas savo nuomonę ar įrodinėjo savo ar kitų suformuluotus teiginius – jam nebus sunku studijuoti tiksliuosius mokslus ir net filosofiją. Jis galės būti puikus oratorius, politikas, vadovas, nes mokės pagrįsti savo sprendimus. Toliau pratęskite patys...

Juk jūs nenorėtumėt patekti pas gydytoją, kuris pasakys: „dabar nežinau, reikia pavartyti studijų užrašus, pažiūrėti internete... Ateikit rytoj“. O rytoj gal jau teks išeiti „amžinojo poilsio“, nes prarastas laikas ir medicina jau tapo bejėgė. Tiesiog idiotiška situacija, kai mokinys prašosi „perrašyti“ kontrolinį darbą, nemoka daugybos ir kvadratų lentelės, pagrindinių formulių. Mat, jis užvakar „nieko nesupratęs“, o šiandien jį aplankė „sąmonės nušvitimas“ ir jis jaučiasi gal ne kaip Einšteinas, bet „viską padarys“. Tai didžiulė įsisenėjusi liga. Vaikas tiesiog privalo laiku parašyti visus rašto darbus, nes jiems užduotys yra kruopščiai ir skrupulingai ruošiamos. Be to, klasė ar grupė yra „gyvas organizmas“, tarsi koks šimtakojis, ir visi jo nareliai ir nariai turi judėti kartu. Čia įdėta labai daug darbo. Jeigu kas galvoja, kad mokytojas mokinio darbe tik pribrauko ir visokių „varnelių“ pripeckioja, tai jam nieko ir nereikia daugiau žinoti. Mokytojas ieško spragų mokinio žiniose ir gebėjimuose. Taisant kontrolinį darbą, o ir dar kelias pamokas po to bus grįžtama, vaikas gaus užduotį suole ar prie lentos, kad galima būtų įsitikinti, kad ta „skylę“ pavyko užlopyti. Čia jūs mane prikalsite prie mokyklinės lentos savo įsitikinimų vinimis! Nieks dabar taip nedirba! Kur darbas poromis, grupėmis, kur... Atsakau. Klaidų taisymą galima organizuoti poromis ir grupėmis ir seminaro ar diskusijų forma. Mokytojo valia. Tik mokytojas, dirbantis bent dešimtmetį, gali nustatyti, kokia forma tai geriau padaryti, kada ir ką reikia paįvairinti, o esmė yra ta pati – žinios ir gebėjimai turi būti be kiaurymių. Vienam vaikui pakaks, kad jūs pabraukėt klaidą. Jis pamatė, kad suklydo, ir lengvai pataisė, be to – įsiminė, o kitam tai nė motais. Kitas gal visą temą primiršęs, nes ji kažkaip „iškrito“ iš galvos. Čia gali padėti ir suolo draugas, kuris analogišką užduotį atliko be klaidų. O jeigu užduotis „tamsi kaip naktis“? Čia jau reikalingas detalus aiškinimasis, papildomas temos mokymasis, vėliau – kontrolė. Kartais to neaprėpia nei vaikas, nei mokytojas. Jeigu vaikas buvo pamokoje, jo sąsiuvinyje yra visi klasės ir namų darbai, o kontroliniame – nulis. Kas čia atsitiko? Deja, bet pasitaiko ir taip. Gal ieškosime kaltų? Šerlokas Holmsas pasakytų – „įtariu korepetitorių“. Čia jis „blizgino“ užduočių sprendimus vaiko sąsiuvinyje, o vaiko galvoje nieks nesikeitė. O jūs kaip galvojate? Variantų gali būti įvairių, pagalvokite.

Štai nudundėjo „Ežerų sietuva 2022“. Ir visi pamatėme, kad dar turime talentingo šokančio, dainuojančio ir grojančio jaunimo. O taip norisi pamatyti dar kažką. Juk yra mylinčių mūsų gražią ir seną kalbą. Kurkite eiles ir dainas, deklamuokite ir dainuokite per šeimos šventes. Jaunieji fizikai, juk taip visi dabar stengiasi „padaryti pigią elektrą“. Patikrinkit, jūsų senelių garažuose dar tikriausiai rasite kokį generatorių. Sukonstruokit kad ir nedidelę vėjo jėgainę. Nesvarbu, kad jos gal tik kiemui apšviesti užteks, bet tai bus jūsų sukurtas naudingas agregatas. Kol jį sukonstruosite, daug ką teks sužinoti ir pritaikyti. O gal pavyks išrasti visai nauju principu veikiantį elektrinį dviratį… Pradžiai užtektų ir kažkokio paprasto: akumuliatorius valdiklis, variklis, reduktorius. Gal dar kažką „tokio“ sukursite, nes ant aukšto, sandėliuke ar garaže dar galima daug ko rasti.

Kažko nedomina chemija. O ar bandėt auginti kad ir paprasčiausios valgomosios druskos kristalus. Kokie jie dideli ir gražūs gali būti. O ar bandėt gauti tuos kristalus ant paprasto stiklo. Nesakysiu, kas gausis. Pabandykite ir patys pamatysite. Dar patikrinkit savo senelių spintose, rasit neblogų juostinių fotoaparatų, gal net ir juostų. O ir jų chemija nebuvo sudėtinga, dar ir knygų apie fotografiją atsiras. Šiais laikais galima gauti tų chemikalų, bet tai gana agresyvios medžiagos. Atsargiai. O spalvotas juostas dar teberyškina laboratorijos, ir net nuotraukas padaro. Pabandykite. Juk fotografuoti su išmaniuoju yra perdaug paprasta ir nuobodu. O ir senelis, žiūrėkit, daug sveikesnis pasijus, kai bėgios aplink jus ir aiškins, kaip čia fotografuoti šituo daiktu. Abipusė nauda! O kad ir su išmaniuoju galite pabandyti padaryti filmuką, kuriame skleidžiasi kokia rožė ar dygsta agurkas. Tik po kelis kadrus kasdien. Juk tiek nedaug reikia. Sakysit, kad internete galima surasti prifilmuota. Bet tai bus jūsų rožė, jūsų agurkas ar moliūgas. O jeigu jis užaugs labai didelis, nes juo labai rūpinsitės. Kaip save graušite, kad to neužfiksavote. Juk tai nepakartojama, kai lėtą procesą „suspaudi“ laike. Ir prie sistemingo darbo įprasit. Nenorit taip – gali padėti koks augintinis. Nebūtinai kanarėlė. Gal kam geriau bus auksinė žuvelė, bet vis tiek prie tvarkos ir sistemos pripratins. Jei neįsiklausysite į žuvelės norus – rasite ją pilvu į viršų akvariume. Čia ne ta auksinė žuvelė, kuri jūsų norus pildytų. Gal kuriam jaunajam fizikui rūpi išardyti seną senelio radijo imtuvą? Neskubėkit. Pirmiau pabandykite prikelti jį iš „numirusiųjų“. Dažniausiai tokie imtuvai buvo metami į palėpes ir sandėliukus dėl visai „vaikiškų“ gedimų. Tereikia tik įsigilinti, ir rasite sprendimą. O kiek džiaugsmo bus! Kultūros namų languose mačiau jaunųjų dailininkų piešinius. Labai kruopštūs darbeliai ir net turi kažkokį ypatingą „šarmą“ ar ironiją. Sėkmės! Nupiešėte Lietuvos kunigaikščius, dabar eilėje visi jūsų šeimos nariai. Neužmirškit pačių vyriausiųjų, nes tai gali būti istorinis piešinys. O kiek yra prikurta kompiuterinių programų, kuriomis galima piešti. Jei netyčia išliejai dažus, juk gali „grąžinti atgal“. Su tikrais dažais piešdamas tokiu atveju jau turėtum imtis labai radikalių priemonių, nors tikras teptukas yra daug patogesnis už vargšę pelę, kuri tai pieštuku, tai teptuku, tai trintuku, tai purkštuku turi pavirsti.

Pagaliau apsilankiau atestatų įteikimo šventėje. Ir graudu, ir linksma. Mano abiturientų vaikai jau abiturientai. Prabėgo 30 metų! Ir dabar kaip ir tada džiaugiamės aukščiausiais įvertinimais. Pasirodo, iš matematikos ir informatikos kažkas gali gauti šimtukus ir atestatą su pagyrimu! Žinoma, kiti dalykai taipogi ne išimtis. Aštuoniems abiturientams iš septyniasdešimties atiteko devyni šimtukai! Tai ko gi mums trūksta, kad taip sunkiai sekasi kopti į „Žinių Everestą“?

Štai M. K. Čiurlionis bandė pavergti net dvi mūzas – muziką ir dailę. Daugelis nesupranta, kaip tai galėjo tilpti viename asmenyje. Kokia galinga muzika. Jei esate pavargę ar suirzę – pasiklausykite poemą „Miške“. Kaune dailės muziejuje dažnai galima pamatyti sėdinčius žmones ir tarsi paskendusius jo paveiksluose. Japonai gal net labiau už lietuvius vertina mūsų Čiurlionį, toks jis jiems paslaptingas. O mes tikriname, ant kokio popieriaus jis tapė.

Ne popieriuje esmė. Štai abiturientai nupiešė savo auklėtojų portretus pieštuku taipogi ant paprasto popieriaus. Čia taipogi ne popierius svarbus, bet auklėtojos ir auklėtiniai, kurie pagaliau pasiekė. Jos tikrai šiuos savo portretus namuose pasikabins matomiausioje vietoje ir lauks žinių iš savo auklėtinių, lauks susitikimų su jais. O pabaigai abiturientė sudainavo savo kūrybos dainą pritariamai linguojant visai salei. Man ši situacija labai primena Čiurlionį, nors šventė Zigmo Žemaičio gimnazijoje. Linkiu visiems, kad nepritrūktų Tikslo, Siekio ir Kantrybės.

Albertas DINDA

Matematikos ir informatikos mokytojas

 
Reklaminis skydelis