Ilgai atkalbinėjau kaimynę, sugalvojusią nusipirkti sodybą kaime. Visko jai prisakiau: ir kad ten jai bus liūdna, ir kad draugų nesusiras, ir kad darbo bus daug, ir kad miesto patogumų pasiges... Sakau iš karto – mano pranašystės neišsipildė. Ne tik ji pati džiaugiasi savo sprendimu, bet ir aš nesitveriu džiaugsmu, kai sulaukiu kvietimo atvažiuoti, tik bandau neišsiduoti...

Nesvarbu, kad draugė kartais mane ne vien skanėstais palepina, bet ir darbo duoda. Kartu valom langus, ravime jos nedidelius daržovių plotelius, gėlynus. Užtat šiek tiek fiziškai padirbėjus, kažkokia palaima apima su kavos puodeliu atsisėdus balkone. Būna, kad į nuostabų gamtovaizdį užsižiūrėjusi, net pamirštu kavos siurbtelėti. Rodos, galėčiau čia sėdėti visą naktį į žvaigždes galvą užvertusi arba žavėtis Šventojoje nuskęstančiu saulėlydžiu. Ech, ramybė...

Draugės kaimynystėje esantis namas daugiau nei pusmetį būna tuščias. Jo šeimininkas gyvena mieste, o čia atvažiuoja tik šiltuoju metų laiku. Kartą pamačiusi, kad jos kaimynas daržą ravi, pasakiau draugei, kad žaviuosi tokiais vyrais, kurie atsiklaupę, kitaip sakant, vos ne ropodami rauna piktžoles. Draugė kažkaip keistai į mane pasižiūrėjo ir sako: „Tai negi tu nematai, kad jis ne klupi tarpvagyje, o kojų neturi. Abiejų. Visai.“

Man vos puodelis iš rankų neiškrito tai išgirdus. Nepatikėjau, kad taip gali būti. O tada sugalvojau stebėti šį žmogų ir įsitikinti, ar tikrai taip yra. Galvoju, vaga pasibaigs, tai juk turės kažkaip išeiti iš daržo. Neilgai teko laukti. Tik tada, kai tas vyriškis jau artėjo prie galuvagio, pamačiau neįgaliojo vežimėlį, bet vis tiek dar netikėjau, kad draugė sakė tiesą. Netrukus įsitikinau: Juris (toks kaimyno vardas) įsiropštė į savo transporto priemonę ir nuvažiavo. Nemačiau, kaip jis įėjo į namus, nes vaizdą užstojo ūkio pastatas.

Mačiau, kad kaimyno kiemo žolė nupjauta, kad palangėse pakabinti plastikiniai loveliai, kuriuose žydi gėlės, kad sukapotų malkų rietuvė šalia kažkokios paskirties pastato, kad prie įvažiavimo varteliai padaryti. Kai draugės paklausiau, kas šitam žmogui padeda taip viską sutvarkyti, ji tik gūžtelėjo pečiais, kažkaip nepatikliai į mane pasižiūrėjo ir patvirtino, kad jokio padėjėjo ji pas kaimyną niekada nematė. Jo jam ir nereikia, nes viską pasidaro pats. Tada pasišoviau nueiti pas jį ir pasikalbėti...

Juris sakė dažnai mane matąs balkone, bet kad sumanysiu ateiti pas jį pasikalbėti, nesitikėjęs. Labai knietėjo paklausti, kas atsitiko, kad neteko abiejų kojų, bet neišdrįsau. Kalbėjomės apie daug ką, tik ne apie jo negalią. Užtat kai pamačiau ant fotelio padėtą nebaigtą mezginį, neištvėriau nepasidomėjusi, kas užsiima tokiais rankdarbiais. Atsakymas šokiravo: „Aš pats mezgu, tik raštų nesugebu sugalvoti, todėl naudojuosi įvairiuose mezgimo žurnaluose esančiais pavyzdžiais.“

Akimirką nežinojau, tikėti juo ar ne. Galvojau juokauja, bet netrukus jis ėmė pasakoti, kad išmokti megzti jį privertė aplinkybės. Pasirodo, mieste jis gyvena trečiame aukšte esančiame dviejų kambarių bute, todėl pačiam nueiti į parduotuvę, sakykim, maisto nusipirkti, esą labai sudėtinga. Žinoma, iki pirmojo aukšto liftu nusileidžia, bet stačiu pandusu be pagalbos nuvažiuoti praktiškai neįmanoma. Tenka sėdėti neįgaliojo vežimėlyje ir laukti, kol kas nors eis iš namo arba į namą. Tai matydamos, Juriui pagalbą pasiūlė kaimynės. Jos ne tik nueidavo maisto produktų nupirkti, sumokėdavo mokesčius, ką nors skanaus pasigaminusios ir kaimynui atnešdavo. Už paslaugas Juris joms siūlydavo pinigus, bet visos jų atsisakydavo. Padėtį išgelbėjo nugirstas vienos kaimynės pokalbis telefonu. Ji klausė pašnekovės, ar ji nežinanti mezgėjos, kuri jai numegztų palaidinę. Tada Juriui ir toptelėjo mintis, kad mokėjimas megzti jį ne tik iš rutinos išgelbėtų, bet ir gerosioms savo kaimynėms galėtų numegzti ką nors gražaus...

Juris prisiminė, jog jo buvusi žmona (atsitikus nelaimei, ji vyrą paliko) kažkada irgi norėjo išmokti megzti ir tikrai nusipirko knygą, kuri gal taip ir vadinosi „Mezgimo virbalais pradžiamokslis“. Būsimo mezgėjo laimei, išeidama iš buto ji tos knygos neišsinešė. Tada Juriui teliko nuspręsti, kurią kaimynę paprašyti, kad nupirktų jam virbalus ir siūlų, bet neklausinėtų kam viso to reikia...

Pirmas mezginys pačiam mezgėjui labai nepatiko. Tuo labiau, kad kažkoks apykreivis išėjo, nelygus raštas gavosi. Antrasis jau šiek tiek geresnis. Ir tik trečiąjį mezginį (kiauraraščiu numegztą palaidinę) Juris išdrįso padovanoti virbalus ir siūlus pirkusiai kaimynei. Toji nauju drabužiu pasipuošusi apibėgiojo kaimynes ir pasigyrė, kad tai Jurio dovana. Tada ir prasidėjo...

Juris sakė nė nesitikėjęs, kad jam pačiam taip patiks toks darbas. Jam sekėsi sugalvoti naujus raštus, drabužių modelius, o naujais mezginiais džiuginti kaimynes. Netrukus ir užsakymai pasipylė, mat kaimynės netruko žinią apie šaunų mezgėją išplatinti savo draugėms, kolegėms, pažįstamoms. Moterys nešė jam siūlus, o jis mezgė...

Kadangi Juris už darbą pinigų neimdavo, moterys jam atsilygindavo kitokiais būdais: rūpinosi jo buitimi, pirko brangius vitaminus, maistą ir už tai neimdavo iš jo pinigų, atnešdavo miško arba sode užaugintų uogų, grybų, konservuotų daržovių žiemai.

Pasirodo, tas namas šalia mano draugės sodybos – Jurio tėviškė. Po tėvų mirties name ilgą laiką niekas negyveno. Juris netgi buvo sumanęs parduoti, bet matyt lemties sprendimas buvo kitoks – atsitiko nelaimė ir namas liko neparduotas. Po keleto operacijų, ilgalaikių reabilitacijų sustiprėjęs, namo šeimininkas nutarė pats tėvų name leisti vasaras, bet jam nepatiko, kad aplink pastatus metro dydžio žolė auga, kad derlingas dirvožemis nenaudojamas, kad nėra jokios gėlytės nei namuose, nei lauke. Tada, išbandęs keletą žolės pjovimų būdų, surado tinkamiausią variantą ir nuo to laiko su šia problema susitvarko neišlipdamas iš neįgaliojo vežimėlio.

Kai nutaręs dar ir daržovių užsiauginti, Juris paprašė giminaitį išarti jam nedidelį žemės plotelį, jis jį vos ne nevispročiu išvadino, bet keletą kartų pakartojus prašymą, sutiko. Vėliau suprato, kad valingam žmogui negalia – ne kliūtis. Vėlesniais metais įdirbti žemę jo jau net prašyti nereikėdavo: kai sau aria, tai, pasak artojo, ir Juriui brūkšteli plūgeliu kokį kartą kitą.

Kai Juris nusipirko kaladėlėmis supjautų malkų, jas sukapoti pasisiūlė kaimynų paauglys sūnus. Juris sakė, kad pirmiausia šitą darbą pabandys pasidaryti pats, jei nepavyks, tada kviesis talkininką. Kaip manote, pavyko? Žinoma, kad taip.

Kiekvieną pavasarį kažkas jo prašymu nuperka plastikinius lovelius, žemių, o Juris tuos lovelius su žemėmis kažkaip prikabina palangėse: kiek langų, tiek lovelių, į kuriuos prisodina ryškiaspalvių gėlių. O jų žydėjimas!..

Valingų žmonių negalia nesugniuždo. Kartais iš jų pasimokyti pravartu net sveikiesiems...

Šių metų vasara kaimynės balkone jau nebebus tokia, kaip anksčiau. Trūks vienos dėlionės... Nebėra Jurio...

Genovaitė ŠNUROVA