Šimtas zuikių susirinko — net žalia girelė linko.

Pakalbėję, pasitarę, jie mokyklą atidarė.

Ir zuikienė nuo Vosiūnų

Leido mokslan savo sūnų.

Manote juokauju? Adutiškio dvaras minimas nuo XIV a. Nuo 1526 m. dvarą valdė Jonušas Radvila, vėliau buvo Kiškių, atsiprašau, Kiškų dvaro centras. 1608 m. pastatyta Adutiškio bažnyčia, o 1790 m. įkurta parapinė mokykla, o mokytojui buvo skirtas vienas valakas (apie 21 ha) žemės. Poetas nesumelavo, nors gyveno daug vėliau. XIX a. pabaigoje Adutiškis – jau valsčiaus centras, turintis pašto stotį, mokyklą ir vaistinę ir aišku „turgavas“ miestelis. O štai 1808 m. vizitatorius iš Vilniaus parapinės mokyklos jau „nerado“, tik žydų mokyklą. Vėl mokyklos reikalais susirūpinta 1822 m. Darbai baigti per kelerius metus, o dar po poros metų mokykloje buvo net 6 vaikai. Kitur randu parašyta, kad 1829 m. įkurta valdinė pradinė mokykla. Tai kiek tų mokyklų buvo? Nuo 1840 m. mokykloje buvo 60 vaikų, tarp jų net kelios mergaitės. Dar randu, kad parapinė mokykla buvo dviklasė, taigi iki pradinės toloka. O nuo 1895 m. miestelis jau turėjo ir geležinkelį. Po 1863 m. sukilimo mokykla uždaryta ir steigiamos mokyklos rusų dėstoma kalba. Mokiniai prieš pamokas turėdavo sukalbėti rusiškai „Tėve mūsų“ maldą ir sugiedoti tuometinį Rusijos himną. O lietuviškai ar lenkiškai skaityti mokindavosi kaip kas išmanydavo. Nors lietuviškos spaudos draudimas baigėsi 1904 metais, bet lietuviška mokykla Adutiškyje atsikūrė tik 1915 metais. Susirinko net 100 mokinių.

1920 metais lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Adutiškis atsidūrė Lenkijos sudėtyje ir 1924 metais mokykla perorganizuota į lenkų septynmetę. Kai kur randame parašyta, kad lietuviška mokykla egzistavo iki 1938 metų ir buvo uždaryta. Bet taip nutiko visoms lietuviškoms mokykloms visame Vilniaus krašte. Čia jau neparašysi jokio smagaus eilėraščio. Mokyklų yra, bet jos ne lietuviškos.

Per karą 1942-1943 metais greičiausiai vėl veikė lietuviška progimnazija, kuri po karo tapo vidurine mokykla. Dar prisiminiau, kad nuo 1946 metų Adutiškyje buvo ir pradinė mokykla rusų dėstoma kalba, taigi net dvi mokyklos. 1950-1962 m. buvusi septynmetė, 1962-1984 m. – aštuonmetė. 1953 metais įkurta lietuvių vidurinė mokykla. Kitur radau, kad lietuviška mokykla Adutiškyje teatsikūrė tik 1955 metais. Dar kitur – kad Antrojo pasaulinio karo metais Adutiškyje veikė progimnazija, o Švenčionyse – gimnazija. Prireikus pastatų kareivinėms, mokyklos mokiniai buvo išvyti. Nei patvirtinti, nei paneigti negaliu, bet faktas bjauriai įdomus.

1984 m. lietuvių ir rusų mokyklos sujungtos ir 2009 metais mokymas rusų kalba sunyko. Savaime suprantama. Sovietmečiu Švenčionyse sujungus lenkų ir rusų mokyklas šitaip sunyko lenkiškos klasės, mat rusų vidurinė mokykla buvo dešimtmetė. Vis trumpiau mokytis.

2012 m. rugsėjo 1 d. prie Adutiškio mokyklos prijungta Svirkų pagrindinė mokykla, o 2020 m. Adutiškio, jau „tapusi“ pagrindine, prijungta prie Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos. Atrodo neblogai, tačiau nuo 2022 metų rugsėjo 1 d. mokykla Adutiškyje panaikinama. O gal sunaikinama? Kas gi kūrens ir prižiūrės tokias dideles, nors ir gražias patalpas? Kiek tai kainuos? Dėl „kažkokių“ keturiasdešimties mokinių? Tai susodins visus į autobusą, vadinamą „kluonu ant ratų“ ir nuveš į „centrinę“ mokyklą! Ir atveš atgal! Tai kas, kad vaikas turės keltis anksti anksti ryte, tai kas, kad jis pavėlavęs „atgal“ gaus kažkaip vėlai parsirasti namo, tai kas, kad jis negalės tinkamai užsiimti mėgstama veikla – nebus jau jėgų. Svarbiausia čia – optimizacija! Gal dar kokias valstybines įstaigas reikėtų „optimizuoti“. Seni žmonės pasakojo, kad „prie caro“ ramiais laikais Švenčionyse pakako „garadovojaus“ (miesto valdytojo) ir policininko. O kokie to optimizavimo kriterijai? Didelėje mokykloje ugdymas organizuojamas daug efektyviau! Palaukit, palaukit! O seniai čia rypavot, kai „išparceliavot“ mokyklas į pagrindines, progimnazijas ir gimnazijas? Mokytojai, tėvai ir mokiniai ūžė kaip bičių avilys, į kurį įsirangė lokys. Kažkas tuomet sakė: ilgiau delsti negalima, būtina „reforma“, privalome tai padaryti. Mažesnėje mokykloje vaikas yra labiau matomas ir bus jam geresnės ugdymo/si sąlygos.

Kad mokyklų tinklo pertvarka yra natūralus procesas – tuo labai abejoju. Mokyklų tinklo pertvarka yra ministerijos kompetencija, taigi procesas nėra natūralus. „Pirmoje vietoje yra vaikas, jo išsilavinimas“ – šiuo teiginiu taipogi abejoju, nes pirmoje vietoje yra finansai. Dar viena citata iš 2022 metų: „Pavyzdžiui, vaikui iš pradinės mokyklos perėjus į pagrindinę, naujieji mokytojai neturėjo nei žinių, nei pojūčio, kaip jam sekėsi anksčiau. Tas pats pasakytina ir apie ateinančius į gimnazijas mokinius. Taip ilgainiui radosi mokymosi spragos“. Bet lygiai tą patį pranašavo „šulams“ mokytojai, kai buvo „parceliuojamos ilgosios gimnazijos. Nieks negirdėjo, nes reikėjo pagaliau įvykdyti „aną“ švietimo reformą. Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazija (ir ne tik ji!) tuomet pavirto trimis mokyklomis, o dabar iš keturių mokyklų bandoma sulipdyti viena. Sutinku dėl krūvių mokytojams – „susirankioti“ bus lengviau, kai kurie dar „išeis iš darbo“. O apie darželio prijungimą mūsų rajone prie mokyklos tiesiog patylėsiu – nenoriu tyčiotis. Įdomus jungimo kriterijus – jei mažiau už 60. Na taip, Adutiškyje gal tik kokius 40 mokinių dabar tesugraibysi. Bet būkime „biedni“, bet teisingi – nemažai mokinių jau iš anksto kartu su savo jaunesniais broliukais ir sesytėmis patyliukais „emigravo“ į „centrinę“ mokyklą, taigi skaičius 40 yra visiška fikcija. Jeigu reikia reformos – reforma bus!

Sutinku, kad miesto vaikai turi didesnes galimybes, bet kaimo vaikai tose miesto mokyklose savo galimybes sunkiai berealizuos, nes jiems dar reikia „nusikasti“ iki namų. O iki jų kai kuriems gal net virš 30 km į vieną pusę. Iki Adutiškio, o po to dar toliau į savo kaimelį. Skysite – dabar visi turi automobilius, iš Adutiškio tuos kelis vaikus tėvai kaip brangakmenius susirankios. Žinoma, kad tėvams jų vaikai yra labai brangūs.

O kad mokyklos uždarymas miestelio bendruomenei bus labai skaudus smūgis – faktas kaip prisvilęs blynas blogos šeimininkės keptuvėje. Visi su tuo sutinka. Prisimename ir skausmingą Reškutėnų mokyklos uždarymą. Žinoma, žmonės prisitaiko, o ir iš Reškutėnų iki Švenčionių ne toks jau ilgas kelias – gal „tik“ 14 km, ir su arkliuku į Švenčionis seniai jau nieks nevažinėja. Su Adutiškiu, deja, sudėtingiau. O ir kuras jau beveik dvigubai pabrango. O kokia jo kaina bus rugsėjo pirmąją? Gal degalinės padarys 70% nuolaidą?

Žmogus prie visko pripranta, apsiprasime ir su šita reforma: tėvai, mokytojai, vaikai. Neseniai buvau sutikęs buvusį mokytoją, kuris dabar „smagiai“ vairuoja seną paties suremontuotą traktorių „Belarus“. Geresniam neturi kapitalo. Žmogus prisitaikė, tik nerado pritaikymo savo kaip mokytojo „kompetencijoms“. O sako, kad mokytojų trūksta. Matyt jų dar per daug. Kai teks ieškoti mokytojų su žiburiu visuose socialiniuose tinkluose, va tada ir bus tikrasis mokytojų trūkumas. Kai reikės prašyti dirbti mokytojais tik baigusius gimnazijas – tada bus tikras mokytojų trūkumas. Dabar – ramunėlės. Štai šiemet į edukologijos studijas atverta „žalia linija“ – priims visus norinčius ir dar stipendijas mokės. Durnių laivas! Jeigu jis nebus įpareigotas kažkiek metų „atidirbti“ už mokslus ir stipendiją, tai baigęs tuos mokslus tikrai nedirbs mokytoju, nebent „turės pašaukimą“. O jeigu bus įpareigotas „atidirbti“ – vargu ar rinksis šitą profesiją. Geriau jau barmenu, virėju, tinkuotoju ar trinkelių „dėstytoju“. Mūsų mokytojų, o ir ne tik jų, atlyginimai, palyginus su kitų ES valstybių atpatinkamų profesijų atlyginimais yra ir dabar apgailėtini. Lietuvos gyventojų skaičius nuo 1990 metų iki dabar sumažėjo praktiškai milijonu. Gal tas milijonas „išmirė“, o gimstamumas – nulinis? Gimstamumas minimalus, o daugelis jaunų žmonių išvažiavo, išskrido ar išplaukė į kitus kraštus. Į tokius, kur žmogų vertina. Ne visiems ir ne iš pirmo karto tai pavyko. Užsieniuose ten irgi ne kvaili darbdaviai – jei nesusigaudai „sistemoje“, tai ir gausi minimalų ar net mažesnį atlyginimą, o gal ir visai nesumokės. Tu gi niekam nepasiskųsi! Neraštingas! Kitas reikalas, jei moki vietinę jų kalbą, išmanai darbą ir to krašto įstatymus – ims gerbti, nors to ir nenorės.

Mano senelis sakydavo: „prie žemės nė vienas badu nemirė, o bagotu – taipogi netapo“, bet nesiūlau visiems pulti prie žemės. Jau daugelis atsikando šito gėrio. O buvo diedukas baigęs carinę pradinę mokyklą, prieš pamokas melsdavosi „Otče naš“ ir giedojo „Bože caria chrani“. Mokytojas vaikščiodavo per visas keturias klases su liniuote rankoje ir neklaužadoms pliekdavo su ja per delnus. Jei tai tekdavo daryti daugelį kartų, tai pasiūlydavo tėvams pasiimti „tą piemenį“, nes namuose jis būsiąs naudingesnis. Diedukas savarankiškai išmoko rašyti šitas „mūsiškas“ raides su brūkšniais ir „uodegėlėmis“, taipogi ir lenkiškas, o eilėraščius ant šilto pečiaus deklamuodavo ir pasakas sekdavo beveik nesustodamas. Ir nieks nepakeitė jo įsitikinimų, šeimos tradicijų ir pasaulėžiūros.

Tai ir ši „reforma“, kaip ir visos kitos, nueis „šuniui ant uodegos“, nes jų visose srityse matėme tiek ir tiek. Primena vieną kinų liaudies pasaką. O kinų pasakos labai pamokančios, nors dažnai labai nuobodžios. Imperatorius susigundė su ragana žaisti šachmatais iš vandenų. Pralošė vandenynus, jūras ir ežerus. Ką pralošdavo – visas vanduo dingdavo, likdavo supleišėjusios dykumos. Visi gyviai susirinko į krūvą ir nutarė pasiųsti delegatą pas imperatorių, kad tas įspėtų apie baisias pasekmes. Išrinko varlę, nes jai vanduo svarbus. Žuvys atsisakė, nes jos iš vandens negali net nosies iškišti, o sausumos keturkojai taipogi dar nebuvo tiek ištroškę, nes dar susirasdavo įvairių balučių. Prie balučių dar augo kažkokios dygios žolės, bet jas dar galima buvo ėsti. Tai ir iškeliavo varlė, dideliais šuoliais kopė į aukštą kalną, kur buvo imperatoriaus pilis. Galop visai nusilpusi įpuolė į menę, kur paniuręs imperatorius jau lošė „iš debesų“. Niekaip negalėjo sugalvoti tinkamo ėjimo, jau buvo gavęs kelis „šachus“ ir netolimoje ateityje nusimatė „matas“. Imperatoriaus mintis nutraukė graudus varlės skundas, jis ūmai sutelkė dėmesį į viešnią, kuri pranešė, kad išdžiūvo okeanai, jūros ir ežerai. Visi gyviai neturi kur atsigerti, tuoj numirs visi iš troškulio. Bet čia imperatorius turėjo dvi išeitis. Viena – nutraukti beprasmį lošimą ir kita - pagaliau džiaugsmingai išlošti nors vieną partiją prieš raganą. Sužinojęs, kad liko tik balos ir rytmečio rasa, sustojo. Prisiminęs, kad lošia iš debesų, sumąstė: debesys gali užpildyti ežerus, jūras ir vandenynus. O ir iš žaibų ir vėjų dar nebuvo lošta. Ragana, supratusi, kad neįveiks šitos varlės ir imperatoriaus, sprogo iš pavydo. Pasipylė iš dangaus gausus lietus, visa gamta ir visi gyviai atsigavo, sužydėjo gražiausios ir kvapniausios gėlės.

Taigi, imperatoriai (lot. impero – valdyti, vadovauti), visų lygių! Pagalvokite, iš ko ir su kuo lošiate. Čia ne vien apie mokyklas. Apie viską, kas mūsų šalyje dedasi. Iš ko lošite kitoje šachmatų partijoje? Žaisite baltomis ar juodomis figūromis? Kas sėdės priešais jus, nutaisęs gražią miną. Tautinę mokyklą jau seniai pralošėte! O buvo visiems suprantamas, aiškus ir efektyvus pasirinkimas. Ir dar daug ką pralošėte. Gal jau gana?

Izidorius KIMSĖNAS