Mes turime 285 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1707
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21379
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:126016
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:107500

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Dukra – atsitiktinio susitikimo rezultatas

2022 m. rugpjūčio 6 d.

Šiandien Adelei dvidešimt metų. Nuo rudens ji jau bus antro psichologijos specialybės kurso studentė. Graži, komunikabili mergina nestokoja draugų dėmesio, lanko aerobikos užsiėmimus, kartais dainuoja pati sau akompanuodama gitara, bet daugiausia laisvo laiko skiria domėjimuisi garsių žmonių gyvenimais. Jai įdomu, kodėl dauguma pasaulinio lygio garsenybių mirė skurde, gyvenimą baigė savižudybe arba buvo labai nelaimingi. Ji stengėsi išsiaiškinti, kas vienaip ar kitaip nulemia žmogaus individualumą, išryškina talentus, kyšteli nieko gero nežadančias aplinkybes.

Adelė žino, kad ir jos gimimas – atsitiktinumas. Tą ji sužinojo būdama šešerių metų. Žinoma, kad suprastų iš mamos išgirstą istoriją, turėjo praeiti dar keletas metų...

...Aivaras buvo ketvirtakursis istorijos fakulteto studentas. Kartą jo bendrabučio kambariokas Ignas pasiūlė Aivarui kartu nueiti į jį pakvietusios pažįstamos merginos gimtadienį, kuris lyg tyčia buvo gruodžio 31-ąją. Toji mergina paprašė Igną atsivesti kokį nors draugą, nes, esą, pas ją ateis dar kelios draugės, todėl vyriška kompanija labai paįvairintų šventę. Kadangi tai buvo ne paprastas savaitgalis, o Naujųjų metų sutiktuvių vakaras, Ignui sunkiai sekėsi įkalbėti vaikinus eiti su juo, nes visi jau turėjo savo planų tam vakarui. Tebuvo tik Aivaras, kuris vis dar nebuvo apsisprendęs nei kur, nei su kuo sutiks metų virsmo naktį, todėl Ignui primygtinai prašant sutiko.

Vakaras tikrai buvo linksmas, o ir merginos – išskirtinio grožio. Vakaro šeimininkė buvo pagaminusi tiek daug skanių patiekalų, kad Ignas su Aivaru, bendrabutyje gyvendami dažniausiai maitinęsi tik keptomis bulvėmis, negalėjo atsivalgyti: ir tas labai skanu, ir anas patiekalas ne prastesnis. Žinoma, ir alkoholio buvo. Tikrai daug ir įvairaus. Merginos ir pačios gėrė, ir vaikinams siūlė. Paryčiais gerokai apgirtusi kompanija ten pat susirado vietos nusnūsti. Ignas ir Aivaras, keletą valandų pamiegoję, pabudo pirmieji. Savijauta, suprantama, buvo labai nekokia. Merginos dar miegojo, todėl vaikinai sumanė jų nežadinti, o tylutėliai išsinešdinti. Pasiekę savo bendrabutį, abu dar bandė sudėlioti tos nakties įvykius, bet jiems nelabais sekėsi. Aiškiai per daug buvo suvartota alkoholio...

Tų pačių metų vasaros pradžioje baigęs mokslus ir įgijęs istorijos mokytojo specialybę, Aivaras rudeniop įsidarbino vieno miesto muziejuje. Jaunasis specialistas dar nebuvo spėjęs gerai kojų apšilti naujoje vietoje, kai sulaukė netikėto skambučio. Skambino mergina „iš gimtadienio“ ir pranešė, kad gimė mergaitė ir kad Aivaras esąs naujagimės tėvas. Jei tą minutę Aivaras būtų sužinojęs, kad dangus griūna, tikrai būtų mažiau nustebęs...

Atsitokėjęs vaikinas pirmiausia pagalvojo, kad kažkas pajuokavo, todėl po dienos kitos nebegalvojo apie šį skambutį ir netgi nusiramino. Bet tada paskambino dar kartą, po keleto dienų – dar kartą. Skambinusioji mergina netgi nekvietė, o tiesiog reikalavo, kad Aivaras atvažiuotų pas ją. Štai tada vaikinas kaip reikalas sunerimo. Svarbiausia, jis netgi neprisiminė, kaip ta mergina atrodo, koks jos vardas ir ar iš viso su ja „tas reikalas“ buvo.

Nebežinodamas, kaip reaguoti ir, svarbiausia, kaip jam elgtis, nutarė pasitarti su irgi neseniai kartu pradėjusiu dirbti kolega Virginijumi. Tas ir vienokį, ir kitokį variantą siūlė, bet nė vienas netiko. Po kurio laiko Virginijui toptelėjo išganinga mintis, kuri ir Aivarui patiko. Kolega, dar kartą paklausęs Aivarą, ar šis tikrai neprisimena net merginos veido ir, išgirdęs teigiamą atsakymą, štai ką pasiūlė: važiuojam abu. „Tu liksi automobilyje, o pas jaunąją mamą nueisiu aš, prisistatysiu tavo vardu ir žiūrėsiu, kaip ji reaguos. Labai tikėtina, kad ir ji tavo veido neįsidėmėjo“, – savo sumanymą dėstė Virginijus. 

Na, ir ką. Nuvažiavo, prisistatė, paklausė, ar ji tikrai gerai jį prisimena, paprašė parodyti mergytę, pasikalbėjo, netgi šiek tiek pajuokavo, o kai kalba pasisuko apie vaikelio išlaikymą, t. y. apie alimentus, Virginijus prisipažino, kad jis tikrai ne Aivaras, o tik jo draugas...

Kai ir tikrasis Aivaras įėjo į vidų, moters reakcija nepasikeitė: jaunoji mamytė žiūrėjo ir į vieną, ir į kitą, bet niekaip negalėjo apsispręsti, kuris gi iš tikrųjų esąs jos dukrytės tėvas. Ir dar kas juokingiausia, ji vis dažniau žvilgčiojo į Virginijų. Matyt, šis jaunuolis jai labiau patiko. Žodžiu, vyrų viešnagė taip ir pasibaigė be jokių rezultatų. Tiksliau, su keistokais rezultatais: Rita (toks tosios mamytės vardas) ėmė skambinėti Virginijui, klausdavo, ar pritartų, kad mergytei būtų duotas Adelės vardas, ar jis negalvoja apie gyvenimą kartu ir t. t.

Virginijus ne tik prašė, ne tik reikalavo liautis jį terorizuoti, netgi grasino kreipsiąsis į teisininkus, jei Rita nuo jo neatstos, bet tai padėdavo neilgam. Kai šita istorija jau tapo nebejuokinga, buvo galvojama, ką daryti toliau. Vieni teisininkai vienokius problemos sprendimo būdus pasufleruodavo, kiti kitokius, bet padėties tai negelbėjo. Prieš du dešimtmečius tėvystės nustatymai dar nebuvo populiarūs, be to, nemažai kainuodavo, bet reikėjo kažką daryti.

Tik po ketverių metų pagaliau buvo atlikti tyrimai ir išsiaiškinta, kad Aivaras tikrai yra Adelės tėvas. Dar po dviejų metų Virginijus... vedė Ritą.

Aivaras susipažino su sesers drauge, ją įsimylėjo, o sumanęs pasipiršti, papasakojo ir apie jaunystės nuotykį, ir apie jo finalą. Būsimoji žmona panoro susipažinti su ta mergaite. Ilgokai buvo tariamasi ir su Virginijumi, ir su Rita, kaip tą padaryti netraumuojant mergaitės. Buvo nuspręsta Virginijų ir Ritą pakviesti Aivaro ir Aušros santuokos liudininkais ir pradėti bendrauti šeimomis.

Aivaro šeimoje gimė du berniukai. Vieno jų krikštatėviais irgi buvo pakviesti Virginijus ir Rita, kurie jau buvo susilaukę savo bendro vaiko.

Aivaras keletą metų Adelės išlaikymui mokėdavo atitinkamą sumą pinigų, bet vėliau Virginijus įkalbėjo draugą to nebedaryti, nes jis esąs pajėgus išlaikyti šeimą be materialinės Aivaro pagalbos.

Tik Adelės aštuonioliktojo gimtadienio proga jai buvo papasakota tiesa. Kadangi abi šeimos tiek daug metų bendravo kaip viena šeima arba, kitaip sakant, kaip labai artimi giminaičiai, didelės traumos sužinojus ilgai slėptą tiesą Adelė nepatyrė. Tiesa, gal pusmetį buvo juntamas pasimetimas, bet vėliau viskas susitvarkė.

Dvidešimtojo gimtadienio proga ją pasveikino abu tėčiai – ir Virginijus, ir Aivaras. Sako, graži buvo šventė...

Genovaitė ŠNUROVA