Mes turime 277 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2567
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13430
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:76851

Didelio pono neišsipildę norai. Balingrado istorija

2012 m. rugpjūčio 11 d.,šeštadienis Nr.61 (1204)

Švenčionių rajone, 5 km į pietvakarius nuo Magūnų kaimo, dešiniajame Neries krante plyti nedidelis kaimelis didingu ir suklusti verčiančiu Balingrado pavadinimu. Išgirdęs tokį vietovardžio pavadinimą, susimąstai, ar tikrai apie Rytų Lietuvoje esančią gyvenvietę kalbama? Ar Balingradas, gavęs tokį išskirtinį pavadinimą, galėjo kadaise būti svarbia gyvenviete ar netgi valsčiaus centru? Į šį klausimą ir bandysime atsakyti.

Pagrindinis šio straipsnio šaltinis yra Vilniaus krašto tyrinėtojo Miroslavo Gajevskio darbas „Nasze podwilenskie ojczyzny“, kuriame jis iš istorinės, geografinės, kultūrinės pusės aprašo Vilniaus krašto gyvenviečių ir parapijų istoriją.

 

Tyrinėjo grafo Konstantino Tiškevičiaus ekspedicija

Neries užutekiais ir šios upės prieigomis XIX a. viduryje domėjosi ir jas tyrinėjo grafo Konstantino Tiškevičiaus mokslinė ekspedicija. Savo veikale „Neris ir jos krantai“ tyrinėtojas aprašė Balingradą bei jo apylinkes. Gyvenvietė didelio įspūdžio keliautojams nepadarė, štai ką jis užrašė savo veikale: „Balingradas, įkurtas Ignaco Balinskio, dabar dvarininko Turcevičiaus paveldas, yra skurdus miestelis dešiniajame Neries krante, labai smėlėtame, kertamame upeliuko, kuris čia įteka į Nerį. Tokioje nepatogioje vietoje įkurtas, jog nieko nuostabaus, kad jis ne tik nesuklestėjo, bet negalėjo netgi išaugti nei pakilti bent iki pusėtino miestelio. Prie tokio mažo, nereikšmingo upeliūkščio keliolika menkų žydų namelių, netvarkingai ir be skonio smėlyje patupdytų, be daržų, be menkiausios žalumos“. Grafo K.Tiškevičiaus ir jo ekspedicijos narių Balingrado aplinka nesužavėjo, štai ką jis užrašė apie miestelio širdyje stūksančią bažnyčią: „Tame skurde, tame pačiame smėlyje, be menkiausios tvoros, it kokioje dykumoje, stūkso mūro bažnyčia su kvadratiniu, nelabai aukštu bokštu, iš priekio ligi šiol dar netinkuota. Bokšte, virš centrinių nuo fasado durų, stačiakampėje nišoje, iš vidaus netinkuotoje, juodomis raidėmis aliejiniais dažai parašyta: „Ignotas ir Elžbieta Balinskiai pastatė 1825 metais“.

 

Įspūdinga paveikslų kolekcija

Savo veikale K.Tiškevičius pateikia labai daug informacijos apie bažnyčioje esančią paveikslų kolekciją. „Zakristijoje, per kurią į bažnyčią įėjome, aptikau Šv. Sebastijano paveikslą, bene originalą, italų mokyklos. Tai senas labai gero tapytojo paveikslas. Bažnyčioje, choruose, nedidelis paveikslėlis, puiki kažkokio gero originalo kopija, pagauna savo grožiu praeivį. Vaizduojamas rašantis Matas evangelistas. Už jo žavingas angelas diktuoja žodžius. Abipus didžiojo altoriaus du nelabai dideli paveiksliukai, abu Peterburgo mokyklos.(...) Didžiajame altoriuje yra nemažas paveikslas, kuriame nupieštas natūralaus dydžio Šv. Ignotas“. Skrupulingas ir nuoseklus Balingrado bažnyčios paveikslų aprašas rodo, kad grafui Tiškevičiui kolekcija paliko teigiamą įspūdį.

Mokslinė ekspedicija Balingrado apylinkėse užsibuvo neilgai. Vedamas smalsumo didingam pavadinimui, čia jis rado tik nedidelę bažnyčią, tačiau vertingą paveikslų kolekciją. Iš viso šio aprašo galima teigti, jog XIX a. antroje pusėje ši gyvenvietė nepasižymėjo gyventojų gausa, ūkine ar politine svarba.

 

Balingrado istorija susijusi su Punžonių dvaru

Apžvelgę žymaus tyrinėtojo K.Tiškevičiaus įspūdžius apie Balingradą, panagrinėkime kokiomis aplinkybėmis susikūrė ši gyvenvietė ir kokių planų jos atžvilgiu turėjo pats įkūrėjas Ignacas Balinskis.

Balingrado istorija glaudžiai susijusi su Punžonių dvaro (esančio Švenčionių rajono Magūnų apylinkės vakarinėje dalyje) istorija. Balingradas, taip pat nemažas plotas, esantis abejuose Neries pusėse, vadinosi Punžonys. Balingrado apylinkėje veikė keltas, kuris per Nerį plukdydavo keliautojus iš Vilniaus į Šiaurę. Punžonis ilgą laiką valdė Radvilos, XVIII a. jis perėjo Ignacui Balinskiui, kuris buvo paskutinis Lietuvos tribunolo vicemaršalka. Po savo mirties I.Balinskis testamentu paliko šias žemes savo sūnums: Michailui (žymus istorikas, parašęs „Senovinė (senovės) Lietuva“) jis gavo Jašiūnus, o antrajam sūnui Ignacui paliko Punžonis. Ignacas (tuo metu buvo Vilniaus apskrities maršalka) gavęs palikimą norėjo nuošalias tėvo dovanotas teritorijas paversti prekybos centrais. Jis aktyviai kvietė amatininkus, prekybininkus įsikurti jo valdomose teritorijose. Vienai iš tokių apgyvendintų vietovių jis suteikė savo giminės pavardę ir pavadino Balingradu. Ši vietovė Ignaco Balinskio planuose turėjo tapti svarbiu prekybos ir amatų centru. Kad gyvenvietė galutinai įgytų miestelio statusą, 1825 m. ponas čia pastatė balto mūro bažnyčią, o po mirties buvo palaidotas jos kriptoje.

 

Juodasis Balingrado laikmetis

Netrukus Balinskių epochą pakeitė Turcevičių giminė. Šios giminės palaikai ilsisi šalia bažnyčios, akmeniniai antkapiai išlikę iki mūsų dienų.

XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Balingradas išgyveno juodąjį savo istorijos etapą. 1863 m. sukilimas, carinės valdžios politika, nukreipta prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, lėmė Balingrado bažnyčios uždarymą. Ji gyvenvietei teikė miestelio statusą. Tai buvo ne tik religinio kulto, tačiau ir susibūrimų vieta, sukviečianti vietinius ir aplinkinių žmones. Iki uždarymo Balingrado bažnyčioje dirbo keturi kunigai: Janas Jankovski, Aleksandras Hurčyn, Tomas Volinski ir Hieronimas Rovienski. Po šventovės uždarymo, gyventojai sekmadieninių mišių ėmė vykti į šalia esančią Karkažiškių bažnyčią. Į patį Balingardą užsukdavo vis mažiau atvykėlių.

 

Iš bažnyčios kryžiaus – noragai

Po carinės valdžios įsakymo uždaryti Balingrado bažnyčią, buvo stengtasi kuo greičiau sugriauti ir parduoti ją statybinėms medžiagoms. Kaimo gyventojai to padaryti neleido, bet tuometinis Punžonių valdytojas Maciejus Stabrovskis gyventojų norų nepaisė. Savo reikmėm jis panaudojo bažnyčios duris, o iš geležinių kryžių pasigamino noragus žemei arti. Legenda byloja, kad už tokį poelgį dvarininkas susilaukė bausmės. Darbų metu perkūnas nutrenkė darbininką, kuris arė žemę iš bažnyčios kryžių pasigamintais noragai. Pats M.Stabrovskis susirgo silpnaprotyste ir mirė didelėse kančiose (palaidotas Buivydiškių kapinėse).

 

Lenkų okupacijos metu bažnyčia vėl ėmė veikti

Pirmojo pasaulinio karo metu, Balingardui teko patirti nemažai išbandymų. Šiose apylinkėse vyko susidūrimai tarp rusų ir vokiečių dalinių. Tai liudija šalia bažnyčios esantis paminklas vokiečių kareiviams atminti. Karo laikotarpiu apylinkių gyventojai nuketėjo nuo čia siautusios šiltinės.

Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, padėtis Balingarde šiek tiek pasikeitė. Atsirado galimybė atstatyti Dievo Apvaizdos bažnyčią. 1927 m. Petras Strabovskis (M.Strabovskio sūnus) iš Punžonių ėmėsi bažnyčios remonto darbų. Savo lėšomis jis atstatė bažnyčią ir išskyrė jai 14 ha. žemės. 1928 m. rugsėjo 30 d. Balingrado bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta Vilniaus arkivyskupo metropolito Jalbžikovskio. Šis įvykis vietinių gyventojų tarpe buvo sutiktas džiaugsmingai. Į Balingrado parapijos sudėtį įėjo: Čerėnai, Punžonys, Balinavas ir t.t. Į naujai atstatytą bažnyčią buvo paskirtas kunigas Kajetanas Sufranovič. Dvasininkas nedelsdamas ėmėsi darbų. Buvo išrinkta bažnyčios taryba. Nuo 1934 m. bažnyčioje veikė keletas religinių susibūrimų: Katalikų bendrija, Jaunimo bendrija, Eucharistinio kryžiaus žygio, Gyvojo Rožančiaus bendrija. 4-ajame dešimtmetyje Balingrade buvo pastatyta klebonija, sumūryta akmeninė tvora.

1935 m. į Balingradą atsiųstas naujas dvasininkas Antonas Kohutnickis. Klebonas čia ilgai neužsibuvo, nes buvo pakeistas kunigu Jozefu Krola, su kuriuo siejama tragiška Marijos Konarževski Punžonių dvaro valdytojo Danielio Konarževskio dukra) meilės istorija.

 

Paženklinta ir nelaimingos meilės su tragiška baigtimi

XX a. pr. netoli Balingrado esantis Punžonių dvaras priklausė D.Konarževskiui. Jo šeimininkavimo metu Punžonių dvaras buvo perstatomas bei renovuojamas. Netoli dvaro ponas pastatė koplyčią. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Konarževskių šeimoje įvyko nelaimė – dukros savižudybė. Tragiška istorija siejama su nelaiminga meile Balingrado dvasininkui J.Krolai.

 

Atoki gyvenvietė nešė sunkią istorinių įvykių naštą

Atoki Balingrado gyvenvietės padėtis Antrojo pasaulinio karo metu buvo palanki Armijos Krajovos veiklai. Šiose apylinkėse veikė 5-oji Z.Šendzielažo AK brigada, brigada „Naroč“. Tai liudija lenkų partizano Henriko Volodzki kapas Balingrado kapinėse.

Balingradui teko nešti sunkią istorinių įvykių naštą. Čia vyko bolševikų bei vokiečių susirėmimai, siautė ligos, veikė Armijos Krajovos daliniai, galiausiai buvo pasikėsinta į pačią gyvenvietės šventovę, kuri ir teikė Balingradui miestelio statusą.

 

Didelius užmojus liudija tik bažnyčia

Šiandien Balingardas – tai nedidelis kaimelis su nepaisant visų sunkumų išlikusia ir kaimelį puošiančia Dievo Apvaizdos bažnyčia. 2009 m. bažnytėlėje vyko renovavimo darbai. Mišios bažnyčioje laikomos lenkų kalba. Bažnyčia įtraukta į Lietuvos saugomų architektūros paminklų sąrašą, o apie kaimelio įkūrėjo Ignaco Balinskio didelius užmojus teliudija balto mūro bažnyčia ir didingai teskambantis kaimelio pavadinimas – Balingradas.

Gerda URBONIENĖ
Nalšios muziejaus istorikė

 

 
Reklaminis skydelis