Mes turime 418 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4075
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20276
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96306
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Užsukus europinės paramos čiaupą, vandentvarkai teks ieškoti kitų išgyvenimo receptų

2022 m. rugpjūčio 6 d.

Narystė Europos Sąjungoje (ES) Lietuvos vandentvarkos sektoriui leido pasinaudoti daugiau kaip 1 mlrd. eurų finansavimu, sustiprinusiu geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo pajėgumus. Europos Komisija (EK) sako, kad investicijos yra pakankamos tam, kad imtume tvarkytis savarankiškai. Deja, pusė šalies vandentvarkos įmonių yra nuostolingos ir kreditorių apeinamos ratu. 

 

Smulki Lietuvos dėlionė 

Didžiausios ir finansiškai pajėgiausios vandentvarkos įmonės veikia didmiesčiuose, kai kuriais atvejais – ir šalia jų esančiose teritorijose. Likusi sektoriaus dalis - daug nedidelių, savivaldos institucijų valdomų vandentvarkos įmonių. Kuo mažiau žmonių aptarnauja vandentvarkos įmonė, tuo jai sunkiau užsitikrinti rentabilumą. Nedidelės įmonės paprastai ir susiduria su didžiausiais sunkumais prižiūrint bei modernizuojant tinklus. 

 

Laikas stotis ant savo kojų

Ankstesniais finansiniais laikotarpiais vandentvarkos sektorius iš ES gavo apie 1,3 mlrd. eurų investicijų. Šios lėšos panaudotos infrastruktūrai gerinti ir jų jau turi pakakti tam, kad vandentvarkos įmonės galėtų veikti iš esmės savarankiškai. 

Vis dėlto investuotas milijardas neleidžia atsikvėpti, nes, Aplinkos ministerijos vertinimu, 48 proc. šalies vandentvarkos įmonių dirba nuostolingai ir neturi skolinimosi galimybių, neinvestuoja į infrastruktūros išlaikymą ir plėtrą, veiklos efektyvumo didinimą. 

Kas antra Lietuvos vandentvarkos įmonė toliau jaučia investicijų poreikį, bet nėra finansiškai pajėgi jų gauti. Tuo tarpu pats intensyviausias europinių lėšų skyrimo etapas jau baigtas. EK atstovai nedviprasmiškai pasakė, kad investuota pakankamai ir pats laikas stotis ant savo kojų. 

 

Vienintelė išeitis – persitvarkyti 

Europinių investicijų pikui praėjus, Lietuvos vandentvarkos įmonės yra skirtingai pasiruošusios išgyventi. Ypač didelę strateginę reikšmę šaliai turinti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra ypač imli investicijoms. Tai puikiai iliustruoja Vilniaus pavyzdys, kur investuojama daug ir keičiamasi labai sparčiai, bet vis tiek beveik du trečdaliai vamzdžių Vilniaus mieste ir rajone yra daugiau kaip 30 metų senumo. 

 

Kad netektų mokėti už kaimyno vonią 

Finansinės paramos laikui praėjus liko įgyvendinti struktūrines reformas, išlaikant ir ekonominę logiką, ir teisingumą. Neverta slėpti, kad geriamojo vandens kainos šalyje skiriasi kelis kartus. Už efektyvumą jau susimokėję vartotojai už ne tokius sėkmingus sprendimus nenorės mokėti dar kartą. 

Pigiausiai už vandenį mokančių trejetuke – Kaunas, Vilnius ir Pasvalys. Šių miestų gyventojai už kubinį metrą geriamo vandens be pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atitinkamai moka 1,19, 1,20 ir 1,31 euro. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) duomenimis, Anykščiuose gyventojai moka net 3,75, Prienuose – 3,61, o Molėtuose – 3,52 euro už kubinį metrą.  

Mažas, nuostoligai dirbančias įmones aklai prijungus prie didesnių ir sėkmingiau dirbančių  regiono įmonių, pastarosioms tektų investuoti į prijungiamų įmonių modernizavimą, tinklų atnaujinimą, o tai neišvengiamai atsilieptų ir vandens tarifui. Kitaip tariant, įgyvendinus šį scenarijų, pigiausiai už vandenį mokančių miestų gyventojams tektų  sumokėti ne tik už savo, bet ir už kitame mieste gyvenančio „kaimyno vonią“.  

Prieš imantis vandentvarkos reformų, pirmiausiai būtina sudėti aiškius saugiklius ir imtis ne aklo geografinio ar priverstinio stambinimo, o skatinti vandentvarkos įmonių jungimąsi panaudojant Vandentvarkos fondą. Būtina numatyti pereinamuosius laikotarpius, padėsiančius įmonėms prisitaikyti skirtingais reformos įgyvendinimo etapais, numatyti vandens tarifo diferencijavimą (laikinai), kai tarkime gyventojai, į kurių ūkį daugiausia investuojama ir vandentvarkos įmonė tam ūkiui kelti patiria daugiausiai sąnaudų, mokėtų už vandenį daugiausiai. 

Ir žinoma, reformai įgavus realius kontūrus, nepamiršti, kad pagrindinis jos tikslas turėtų būti kokybiškų ir prieinamų geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo paslaugų užtikrinimas vartotojui. 

Marius ŠVAIKAUSKAS

Tvarios veiklos vystymo ekspertas