Korališkasis trapiadyglis.

Korališkasis trapiadyglis

Manau, ne vienas grybautojas miškuose matė ant nuvirtusio medžio kamieno išaugusią baltą spygliuotą kempinę. Vadinasi, kažkam pasisekė pamatyti mūsų kraštuose retą grybą – trapiadyglį. Iš tiesų jis panašus į dygliuotą trapų koralą. Iš čia ir toks gremėzdiškas jo pavadinimas. Grybas, aišku, nevalgomas, nes išauga iš trūnijančio ir drėgno, ant žemės gulinčio medžio kamieno.

Dažniausiai jam tinka beržo ar juodalksnio trūnėsiai. Tokiu būdu trapiadyglis pagreitina nugriuvusios medienos suardymą ir grąžinimą į miško paklotę. Grybą galima pamatyti ir mūsų bei aplinkinių rajonų miškuose VIII-X mėn., taigi jau nuo dabar. Ieškoti tik drėgnuose miško sklypuose. Kol jaunas, grybas savo atšakas ir spyglelius laiko iškeltus aukštyn į visas puses. Bet labiau pagyvenęs, spyglelius išaugina žymiai ilgesnius, kurie nulinksta žemyn ir iš baltų nusidažo rusvai. Pradėjęs augti, grybas plečiasi, šalia jo gali atsirasti naujų vaisiakūnių. Grybas iš tiesų gana gražus, dekoratyvus, pamačius pirmą kartą, visada maloniai nustebina. Deja, jis vienmetis. Ar jis čia, ant to paties virtuolio, išaugs kitąmet, neaišku. Įdomumo dėlei galima patikrinti, juo labiau, kad tai retas radinys, įrašytas į Lietuvos (ir daugelio kitų Europos šalių) Raudonąją knygą kaip globotinas ir saugotinas.

Kopūstgalvis raukšlius - dar vienas „gamtos stebuklas“

Jį suradus pirmąjį kartą, sekundę pagalvoji, kad tai ne grybas, o kažkoks grybautojo pamestas daiktas. Jis tikrai panašus į kopūsto „galvą“, net dydis atitinka – apie 40 cm, o sverti gali iki 3-5 kg. Nuostabi šio grybo struktūra. Jo vaisiakūnis susidaręs iš gausybės išsiraičiusių ir vertikaliai stovinčių plonų plokštelių. Jos šviesiai rudos ar geltonos, todėl miške grybas matomas iš tolo. Raukšlius išauga ant stambių pušų šaknies ir visada pūpso prie pušies kamieno. Grybo koto nematyti, jis labai trumpas ir pasislėpęs vaisiakūnio apačioje. Vienmetis, kitąmet šiame taške jo tikriausiai neberasime. Užtat yra vilties juos aptikti paieškojus aplinkui, juk visi grybai dauginasi vėjo, lietaus ar miško žvėrelių išnešiotomis sporomis. Gaila, raukšlius yra apyretis arba retas grybas, jau keletą dešimtmečių „gyvena“ Raudonojoje knygoje. Ar jis nyksta, ar jaučiasi normaliai, lieka neaišku – tyrinėjimų nėra.

Tuščiaviduris žvaigždinas

Net sunku nusakyti, kaip šis keistuolis grybas atrodo. Pirmai pažinčiai geriausia būtų pažvelgti į nuotrauką. Iš tiesų, jis primena žvaigždę. Anksčiau jis buvo vadinamas žvaigžduliu, bet užėjus madai daug ką pervadinti blogesniais vardais, dabar turime žodį su nelietuviška priesaga. Žvaigždulio dygimas prasideda žemėje, kai susiformuoja baltas grybo rutulėlis. Beaugdamas išlenda į paviršių, apsigaubęs storu apvalkalu. Jis atsilošia, suplyšta į keletą skilčių, tampa panašus į mažą žvaigždę. Vaisiakūnio centre puikuojasi baltas apvalus maišelis. Jame grybas subrandina sporas. Maišelis viršuje turi skylutę, pro kurią išsiveržia sporų debesėlis, ypač maišelį paspaudus ar jį užkliudžius koja. Žvaigždulis koto neturi, auga prisiplojęs prie žemės. Grybuko skersmuo būna iki 6 cm. Galima surasti nuo gegužės iki rugsėjo mėn. įvairiose miškų vietose: ežerų, upių pakrantėse, pamiškėse, pušynuose, eglynuose, lapuočių miškuose. Dažniausiai netikėtai ir tuo nustebina bet kurį pastabų žmogų. Visuomet išauga grupėmis po keletą grybų. Yra vienmetis ir kitąmet šioje vietoje gali neišdygti. Žvaigždulių yra keletas rūšių, bet jie panašūs vieni į kitus. Visi yra reti. Dvi rūšys įrašytos į Raudonąją knygą. Apmaudu, kad net tokie gražios išvaizdos grybai būna išspardyti, nes jie gi – nevalgomi...

Bronius ŠABLEVIČIUS

Foto autoriaus

Žvaigždulis.

Kopūstgalvis raukšlius.