Kai vasara pakvimpa pribrendusiais rugiais, ir nutyla paukščiai, ateina rūkų metas. Nieko čia keisto: dienos pamažu tirpsta, naktys ilgėja, vėsos daugiau, ir ji sukuria naujos drėgmės. Ši drėgmė nugula ant žolės, tarp smilgų ištemptų voratinklių, šiek tiek jos tenka ir orui…

Dabar patys gražiausi ryto rūkai. Kada juos pamatyti? Anksti, dar prieš saulės tekėjimą, išeikime į laukus – jeigu yra upelio slėnis, jei žemumoje dunksi giraitė, rūkas pasklinda, apjuosia kiekvieną linkį, apgobia krūmą.

Palypėk aukštėliau, virš rūko, ir žiūrėk, kaip viskas keičiasi. Štai saulės kraštelis pasirodė, štai rūkas tapo dar tirštesnis… Tačiau dabar giraitės viršūnės nusidažė auksu. O kaip ten apačioje?

Paniręs į rūką esi vėl kitame pasaulyje, kur nėra jokių linijų, kur viskas neapčiuopiama. O! Stirna! Rūke ilgakojis žvėris žiūri į tave ir tikriausiai mato tokį patį... Rūkuojantį ir banguojantį.

O čia vėl kalvelė, nuo jos rūko paveikslas nusidriekia iki tirpstančio horizonto. Štai štai – saulė atsiskyrė nuo žemės krašto, štai…

Viskas truko akimirkas, to ir užteko – rūkas išdriko, pradingo, ir atsivėrė gražus tavo tėviškės kaimo vaizdas su stirna ir miškeliu lauko gale.

Selemonas PALTANAVIČIUS

Nuotr. autoriaus