Raganos... Vaikystėje bijojau jų. Gyvena kažkur, dažniausiai miško glūdumoje, atsiskyrusios, apsuptos sudžiūvusių žolynų ir gyvių. Vienos su katinu daug žino, daug gali, visi jų bijo, draugauja su vorais ir nebijo nieko, kas mistiška ir nepaaiškinama.

Paauglystėje, jei kas pavadindavo ragana, suprasdavau, kad kažkur peržengiau ribą, išlipau iš standartų, blogai, nepritampu, neatitinku gyvenimo visuomenėje reikalavimų. O juk noriu būti oho!

Na ir dabar... Jei kas mane vadintų ragana, nudžiugčiau, nes:

Jos drąsios ir iš visų situacijų randa išeitį...

Jos pasitiki savimi taip, kad nė nerūpi kitų nuomonė (nors turi savo garbės kodeksą)...

Jos išmintingos... Nes kad ir kaip jų bijotų tie žmogeliai iš pilkosios masės kreipiasi pagalbos...

Jos turi vidinę ramybę ir savo siekius, todėl nė akies krašteliu neseka mados ar „privalomų“ visuomenės standartų...

Noriu būti drąsi, pasitikinti, išmintinga...

Galbūt užaugau savo vidumi tiek, kad džiaugčiausi pavadinta RAGANA!

Inga UMBRASIENĖ