Šiandien noriu pasidalinti mintimis štai apie ką. Dar vienas artimas žmogus paliko šį gyvenimą, paliko šią Žemę. Mano tėvo vyresniajai seseriai buvo 87 metai. Taip jau gavosi, kad pirmą ji palaidojo vyrą, antrą – sūnų, trečią – dukrą. Ir štai po kelerių metų ji išvyko pati. Prisiminiau ir savo senelį, mamos tėvą. Prieš palikdamas šį pasaulį, jis taip pat keletą metų buvo likęs vienas. Taip, mama jį prižiūrėjo, bet iš tikrųjų jis, kaip ir mano teta, buvo likęs vienas, visi artimi, su kuo jie užaugo, gyveno, visi buvo išėję.

Ar žinote, apie ką dažniausiai kalba tokie seni žmonės? Apie praeitį. Nes jie neturi nei šiandienos, nei rytojaus, jie turi tik praeitį. Neseniai darbe, sėdėdamas savo bokštinio krano kabinoje, žiūrėjau į Londono centrą, į šiuos daugiaaukščius pastatus, asfalto, betono, metalo, stiklo ir smogo karalystę. Staiga savo vaizduotėje per visą miestą tarsi pamačiau branduolinio sprogimo grybą. Ir iš kažkur iškilo toks klausimas: „Ar esi pasiruošęs baigti gyvenimą šiame mieste, šiame darbe?“.

Taigi aš rašiau apie senus žmones, kurie gyveno savo dienas, metus, tik prisiminimais, o kokia ateitis milijonams tų, kurie tarsi užrakinti šiuose didžiuliuose megapoliuose ir leidžia visas dienas užsidirbdami pinigus paskoloms ar santaupoms, namams, automobiliams, brangiems daiktams, kalbėdami apie tai, ką pirko, ką pirks, ką valgė, kur buvo. Visa tai tarsi patvirtindami daugybe nuotraukų socialiniuose tinkluose, laukdami „láikų“ ir glostančių komentarų... Ar tai ateitis? Jei tokia ateitis, tuomet kam, vardan ko žmogus gyvena?

Kaip dažnai kalbatės su artimaisiais apie tai, kas jums tikrai neduoda ramybės? Tai gali būti jūsų mylimo žmogaus elgesys, o gal jūsų darbas jums neduoda ramybės, norite ką nors pakeisti, bet negalite suprasti, ką. Kaip dažnai kalbate ne apie daiktus, ne apie materialius dalykus, ne apie kažkokias kasdienes problemas, o apie tai, ką jaučiate, ko norėtumėte, kas jus neduoda ramybės? Daugelis tokių klausimų net neužsiduoda, sakydami, kad su jais viskas gerai, o vėliau, jei iškyla problemos, dėl neišsakytų dalykų visą kaltę išpila į kitų žmonių sielas ir išeina, visiškai negalvodami apie kitą žmogų.

Milijonai, patikėkite manimi, milijonai jaučia tuštumą savo sieloje, net neįtardami, kas negerai. Tą tuštumą, jie bando užpildyti tik jiems žinomais būdais, apsipirkinėjimu, alkoholiu, narkotikais, seksu, socialiniuose tinkluose ir t.t. Tačiau ši juose atsiradusi tuštuma nėra materiali, jos negalima užpildyti jokiais daiktais, atsitiktiniais santykiais...

Kokia galėtų būti ateitis, turint viską, kas materialu, bet likus su nežinoma tamsos tuštuma??? Susimąstykite...

Slava ZELEV