Pasitarimas prieš išskrendant.

Pavasarį džiaugiamės pamatę pirmuosius parskridusius gandrus. Paskui kažkaip įprantam prie jų buvimo, prie kleketavimo lizduose, prie varlinėjimo pabaliuose, ir kai gandrų apie šv. Baltramiejų staiga nelieka, pasidaro liūdna. Laukai staiga praranda įprastinę gyvastį. Jau praeitą savaitgalį mūsų krašte gandrų beveik nebeliko, jie patraukė į susibūrimo vietas dar nesulaukę įprastinės datos – šv. Baltramiejaus dienos rugpjūčio 24–osios.

Kas gi buvo šv. Baltramiejus? Tai vienas iš dvylikos apaštalų, kankinys. Šio šventojo, gyvenusio pirmame amžiuje, vardas siejamas su dviem reto žiaurumo epizodais krikščionybės istorijoje. Pirmasis epizodas susijęs su paties šventojo gyvenimu ir mirtimi, kai jis buvo žiauriai nužudytas dabartinės Armėnijos teritorijoje. Apaštalui šv. Baltramiejui gyvam buvo nulupta oda, o po to jis buvo nukirsdintas. Ši istorija sužadino Mikelandželo vaizduotę, ir jis ją įtaigiai nutapė Siksto koplyčios „Paskutiniojo teismo“ scenoje, tuo pačiu įamžindamas ir save, nes šventajam nutapė savo veido bruožus.

Antrasis epizodas su šv. Baltramiejaus vardu susijęs su taip vadinama šv. Baltramiejaus naktimi. Paryžiuje naktį į 1572.08.24 (šv. Baltramiejaus dieną) Prancūzijos karaliaus motina Kotryna Mediči, bijodama didėjančios protestantų vadovo admirolo G. de Coligny įtakos jos sūnui Karoliui IX, įtikino jį, kad protestantai ketina karalių nužudyti. Prisidengdami Karolio IX įsakymu Kotryna Mediči ir katalikų vadovai Guise’ai suorganizavo į žymiausio hugenoto Henriko Navariečio (nuo 1589 Prancūzijos karalius Henrikas IV) ir Prancūzijos karaliaus sesers Margaritos vestuves suvažiavusių hugenotų didikų žudynes.

Lietuviai šv. Baltramiejų sieja su gandrų išskridimu. Dažnai prisimenu vieną epizodą iš savo ilgos fotografavimo praktikos. Tai nutiko prieš kokius 40 metų. Rudeniop motociklu važiavau į Baltarusiją pirkti fotomedžiagų. Važiavau pro Adutiškį į Pastovius. Pravažiavus Adutiškį, jau Baltarusijos teritorijoje pamačiau pilną lauką gandrų. Jų ten buvo keli šimtai. Pastatęs motociklą, pasiėmiau fotoaparatą, nepamenu, gal jau ne „Zenitą“, o „Praktiką“, ir ėmiau sėlinti. Kai jau buvau visai arti, gandrai pastebėjo mane ir ėmė kilti vienas po kito. Puoliau fotografuoti ir pajutau, kad baigėsi fotojuosta, o atsarginės nepaėmiau, ji liko fotokrepšyje, ant motociklo. Kritau aukštielninkas į ražienas ir žiūrėjau, žiūrėjau į šimtus gandrų, sukančius ratus virš manęs. Jaučiau, kaip nuo vaizdo didingumo, o gal iš apmaudo skruostais rieda ašaros. Jaučiau, kad toks vaizdas, tokia akimirka daugiau nepasikartos, ir tikrai nepasikartojo. Taip, ne kartą mačiau didesnius ar mažesnius gandrų būrius, juos fotografavau, bet tokia akimirka, kaip prieš keturis dešimtmečius, nepasikartojo, bet ji liko mano atmintyje.

Šiemet, kaip, beje, ir pernai, gandrai išskrido gerokai prieš šv. Baltramiejų. Išskrido didžioji jų dalis. Vienas kitas dar liko. Gal jėgų skrydžiui nesukaupė? Išskris vėliau, laiko dar yra. Gali užklysti ir didesni būriai, skrendantys iš rytų, bet aš, gandrams išskridus, ne tik rudenio artėjimą, bet ir laukų tuštėjimą pajuntu.

Algis JAKŠTAS