Pala, jau ruduo… Kai liepos lapai pradeda byrėti, laikas mokyklon. Taigi mokyklon…

Jis atsigręžia ton pusėn, kur stovėjo jo vaikystės mokykla… Nedidelė ji buvo, namelis kaimo gale ir tiek, o jame – klasė ir dar kambarėlis mokytojui.

Nebėra tos mokyklos – jauni gal net jos vietos nežino ir tiki, kad tokie kaip jis niekada jos nelankė ir nieko nemoka – nei rašyti, nei skaityti. Patys jie neišmanėliai…

Į mokyklą iš visų pakraščių tada eidavo savo namų takeliu. Susibėgdavo takeliai, vienur jungdavosi, kitur išsiskirdavo – visada gyvi būdavo, net vasarą žole neužaugdavo. Dabar…

Kažin, ar jis galėtų parodyti, kur buvo jo namų takelis… Tas, kur vedė mokyklon. Tada jie bėgdavo juo ir sakydavo jį galintys rasti giliausią naktį, nieko nematydami. Dabar jo vietos nerastų – kur ten!

Užaugo takelis, mokyklos nebėra… Tik geltonas autobusiukas keliu vis rytais nudulka. Visą vasarą jo nebuvo regėti. Dabar jau rugsėjis… Laikas mokyklon. Kitaip, naujoviškai. Kad tik jie ilgam atmintų tą kelią, vedantį mokyklon…

Selemonas PALTANAVIČIUS