Mes turime 212 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5471
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31452
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130705
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Gerai, kai darbas ir gaunamas rezultatas patenkina lūkesčius ir teikia malonumą

2022 m. rugsėjo 3 d.

UAB „Agrodema“ vadovas Juozas Mikštas, paėmęs saują kviečių, ne tik grūdo šilumą jaučia, bet ir grūdo kokybę gali nustatyti.

 

Esu iš tų žmonių, kurie visą gyvenimą nenutraukia sąsajų su gimtine. Mano tėvų, prosenelių žemė – Tverečija. Daug metų fotografuoju tą sakrališkai įdomų ir jautrų kampelį, kur lyg takoskyra Lietuvą nuo Baltarusijos skiria Dysnos upė. Tiesa, dabar ir koncertina. Apie 2000-uosius važinėdamas tame krašte su liūdesiu žiūrėjau į piktžolėmis ir krūmais apaugusius laukus. Kai atrodė, kad niekas tiems laukams nebeįkvėps gyvybės, jie, lyg mostelėjus burtininko lazdele, ėmė keistis. Po kurio laiko iš vietinių sužinojau, kad čia Juozas Mikštas ėmė ūkininkauti. Pasidarė įdomu, ar čia ne tas pats švenčionėliškis Juozas, kurį pažinojau dar moksleivį ir kuris kartu su būriu bendraamžių lankė mano vedamą fotobūrelį tuometinėje Švenčionėlių vidurinėje. Žinoma, tai buvo tas pats Juozas Mikštas, ir nors buvome daug metų nesimatę, susitikę „Beržuvyje“ pažinome vienas kitą. Pasisveikinome, persimetėme keliais žodžiais. Atsisveikindamas paklausiau Juozo, ar jis nesutiktų papasakoti apie savo veiklą, ūkį, kuris vis plečiasi, ir jau Švenčionių rajone turi žemės, Juozas sutiko ir pažadėjo paskambinti. Žodį ištesėjo, ir praeitą savaitę su juo ne tik pasikalbėjome, bet ir iš arti pamačiau šiuolaikinį modernų derliaus nuėmimo procesą, net kombainu, kuliančiu vasarinius kviečius, teko pasivažinėti, kaip ir moderniu traktoriumi, sėjančiu rapsus. Žinoma, sėdint šalia, nes tiek kombaino, tiek traktoriaus kabinoje mygtukų beveik kaip lėktuvo kabinoje... Bet apie viską iš eilės.

Su UAB „Agrodema“ vadovu Juozu Mikštu susitikome Švenčionyse, o mūsų pokalbis tęsėsi ir važiuojant – taip buvo patogiau ir Juozui, kuris su sūnumi Dominyku važiavo į ūkį pasižiūrėti, kaip vyksta tiek kūlimo, tiek prasidėjusios sėjos darbai.

- Juozai, kaip tavo gyvenimo kelyje atsirado žemės ūkis? Ar apie tai svajojai nuo vaikystės?

- Baigęs 8 klases Švenčionėlių vidurinėje, išėjau mokytis į tuometinį Cirkliškio technikumą, kur baigiau agronomiją, o po to įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Matyt, taip sudėliojo likimas, nes aš nuo vaikystės svajojau būti fizinio mokytoju ir turėjau stoti į Kūno kultūros institutą. Tik apie jį ir svajojau, bet kai 1990 baigiau technikumą, buvo pats pokyčių metas, o iš Žemės ūkio akademijos į kariuomenę neėmė. Tai buvo praktinis pasirinkimas, ir mes šešiese iš technikumo nuvažiavom ir visi įstojom, bet pasilikom tik dviese. Atsimokinęs pustrečių metų, paėmiau akademines ir išvažiavau padirbėti į Vokietiją, ten ūkyje išdirbau daugiau nei pusę metų. Sugrįžęs tęsiau mokslus, bet vasarom važiuodavau į Škotiją braškių skinti.

- Juozai, vadinasi, žinai, kas yra „juodas“ darbas?

- Tą gerai sužinojau jau pas vokietį ūkyje dirbdamas. Vokietis mums paaiškino, kaip žemės ūkyje uždirbami pinigai. Tuomet buvo apmaudu klausantis jo moralų. Klausaisi ir galvoji, geriau daugiau mokėtum, o ne moralus skaitytum. Tik po laiko supratau, kad tie jo moralai, pamokymai – aukso vertės. Jis kantriai aiškindavo, kodėl net pats juodžiausias darbas yra daromas ir kam tai daroma. Tas, žinoma, mane erzindavo, bet ką padarysi, teko klausytis, nes tos akademinės man kaip ir praktika buvo įforminta, kitaip nebūčiau akademinių gavęs. Dabar suprantu, kad tas moralizavimas ir pamokymai buvo reikalingi ir naudingi. Vokietis buvo šykštokas dėl uždarbio mokėjimo, bet patarimų tai jau negailėjo. Turiu tokį palyginimą. Tuomet tekdavo padirbėti viename pažangiausių Švenčionių rajone Kretuonų kolūkyje, o Vokietijoje papuoliau į beveik analogišką gyvulininkystės ūkį. Atvažiavome iš Lietuvos dviese, ir vokietis, ant mūsų užkrovęs visus darbus, pats „pasiplovė“ gražiai. Jis, žinoma, domėjosi tuo, kaip darbai daromi pas mus. Vokietis stebėjosi, kad pas mus kiaulės iki 150 kg auginamos skerdimui, sakė, kas tokią mėsą nekondicinę valgo. Apie lašinius buvo girdėjęs, bet nebuvo valgęs. Tai buvo 1993-ieji. Daug įdomių dalykų tada sužinojau. Dabar dažnai pagalvoju, kad ta patirtis man buvo naudinga, kai 1996-aisiais baigęs akademiją turėjau rinktis darbinės veiklos kryptį.

- Ir kokia buvo pradžia?

- Kadangi baigiau agronomiją, tai ir teko ieškotis darbo, susijusio su profesija. Už mane metais anksčiau baigę gavo gerus darbus kaip agronomai. Tuo metu į Lietuvą pradėjo eiti užsienio kompanijos, ir jiems reikėjo specialistų atstovauti produktams. Prisiklausęs draugų pasakojimų ir aš norėjau į tokią kompaniją įsidarbinti. Pavyko. Padirbęs ketvertą metų nusprendžiau kurti savo įmonę. Taip 2000-aisias įkūriau „Agrodemą“, kurios pagrindinės veiklos sritys – prekyba cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis, mikroelementinėmis trąšomis, profesionali laukų priežiūra, konsultacijos. Šiemet vasarą mano „Agrodemai“ jau buvo 22 metai. Kadangi mūsų pagrindinė veikla – aprūpinti Lietuvos ūkininkus šiuolaikinėmis augalų apsaugos priemonėmis, juos reikia įtikinti, kad visa tai reikia naudoti ir visa tai reikia parodyti natūraliomis sąlygomis, tad tam 2004 metais buvo įkurtas ūkis. Įkurti tą ūkį man visą laiką rūpėjo. Pirmą derlių nuėmėme 2005-aisias.

- Juozai, o kaip tu suradai šitas žemes pačiam Lietuvos pakrašty?

- Dirbdamas „Agrodemoje“ visą Lietuvą daug kartų esu išvažinėjęs ir skersai, ir išilgai, bet į šitą kraštą nebuvau atvažiavęs. Tėvui kartą užsiminiau, kad labai norėčiau gauti žemės ir dirbti. Man reikia to, labai reikia, kad galėčiau akivaizdžiai parodyti, kaip viską reikia daryti. Pamenu, tėvas tada pasakė: „Žinau tokį vieną apleistą kampą, bet būsi visai kvailas, jei ten kažką pradėsi“. Kai pirmą kartą ten važiavau 2004-aisiais, viskas buvo užaugę, bet tai manęs neišgąsdino. 2004 m. ne tik įregistravau ūkį, bet ir pasėjau, o 2005 m., kaip jau minėjau, pirmą derlių gavau. Mane tikrai tada nustebino situacija, kad tiek apleistos žemės, ir niekas nedirba, kai kitur Lietuvoje dėl kiekvieno gabalėlio vyksta karas. Nustebo ir Didžiasaly žemėtvarkoj, kai paklausiau, ar yra laisvos žemės. Sako: „Yra, bet ką tu čia darysi?“ Tada išsinuomojau virš 1000 hektarų iš valstybės. Kai pasakiau, kad perku žemę, žmonės vos ne muštis pradėjo. Ateina ir aiškina: „Pirk iš manęs, iš kaimyno nepirk, jo bloga žemė.“ Vienu metu net išsigandęs buvau, kur čia aš einu, kas bus, jei žemė tikrai bloga, nors pagal augalus mačiau, kad žemė tikrai nebloga, nes kiečiai už mane buvo didesni. Tada ir prasidėjo viskas. Žmonės atsirado, pradėjome dirbti, o kaip laukai dabar atrodo, pamatysite, kai važinėsime po juos.

- Juozai, kiek žinau, viena iš problemų, su kuriomis susiduria ūkininkai – žmonės?

- Žmonių yra, bet gerų, rimtų nelengva surasti. Kai tokie ateina pas mane, tai ir lieka. Beveik visi dabar dirbantys dirba nuo pradžios. Aš jais pasitikiu, ir jie manęs neapvilia. Techniką keičiu nuolat į naujausią, nes to reikia ūkio prestižui, juk ūkis – parodomasis. Visą laiką turi atitikti Lietuvos vidurkį ar būti šiek tiek aukščiau už vidurkį. Pačių aukščiausių neįkąsi, nes yra tikrai modernių ūkių, bet mes technologija išsiskiriam. Ūkininkai iš vidurio Lietuvos stebisi, kaip šitam Lietuvos pakraštyje galima prikulti 8 tonas iš hektaro.

- Juozai, ar be trąšų, modernių šiuolaikinių augalų apsaugos priemonių galima išauginti gerą derlių?

- Aš iki kaulų smegenų esu tik už chemizuotą ūkį. Mane net savotiškai dirgina kalbos apie ekologinį ūkį. Taip, ekologinis ūkis – puiku, palaikau, bet tuoj pat iškyla klausimas, ar sveikas produktas. Ekologiškai galime kiekvienas išauginti, bet ar išaugintas produktas sveikas... Į šį klausimą niekas dorai man neatsako. Va, čia ir yra skirtumas. Štai atneša man vietiniai kaimo gyventojai kviečius ir sako: „Juozai, padabai, kas cia yra? Vietoj grūdo byra kažkokie juodi milteliai.“ O čia yra rezultatas to, kai žmonės sėja savo nebeicuotą sėklą. Aplinkoje yra daug mikotoksinų, kurie žmogui yra daug pavojingesni nei cheminės augalų apsaugos priemonės. Su chemija mes kovojame prieš tuos patogenus gamtoje, kurių aplinkoje yra labai daug, ir mes chemizuotuose ūkiuose su jais kovojame, ir tai vos vos patenkame į maistinių kategoriją, o ekologiniuose ūkiuose išaugintų grūdų net netiria. Aš rankoje palaikęs ekologiškai išaugintus grūdus net delnais netrinu, o bėgu po vandeniu nusiprausti, nes žinau, kokie pavojai gresia sveikatai. Gaila, kad dabar su ekologiškos produkcijos nauda išpūstas toks burbulas, kad žmonės tuo šventai įtikėję. Jie įtikėję, kad chemija – nuodai. Žinoma, jei tą chemiją gersi, bus blogai. Iš tos chemijos, kurią mes naudojame, pavojingiausi – insekticidai, kuriais nuodijame kenkėjus. Jais galima ir žmogų nunuodyti, bet kenkėjai daro milžinišką žalą ne tik savo įkandimais, bet platina įvairias ligas, užkrečia augalus. Kaip pavyzdį galiu pateikti obuolį. Kai turgelyje siūlydami obuolį su kirminu sako, kad obuolys ekologiškas, sveikas, net kirminas jame apsigyveno. Taip, mielieji, jis buvo sveikas, kol kirminas neįlindo, o kai įlindo, tai nežinome, kokių ligų užnešė... Žinoma, aš nebūsiu populiarus taip kalbėdamas apie ekologišką ūkininkavimą, bet galiu dar kartą pakartoti, esu už chemizuotą ūkininkavimą, kuris padeda apsaugoti ne tik derlių nuo parazitų ir ligų, bet ir žmonių sveikatą. Juolab, chemija, kurią mes naudojame, yra registruota, yra saugi žmogaus organizmui. Tam, kad surinktum dozę, kuri gali sukelti vėžį, ir gyvenimo neužteks, o, va nuo toksinų visa tai greičiau surinksi.

- Bet kodėl tada ekologiškam ūkininkavimui skiriamos papildomos išmokos?

- Aš norėčiau, kad tos išmokos jiems būtų skiriamos dar didesnės, nes ką dabar dauguma daro yra negerai. Žmonės pasiima išmokas ir baigta, bet viskas turėtų būti kitaip. Jau bent sėklą turėtų naudoti sertifikuotą, o ne savo pačių. Jei ekologiškai ūkininkaujama, turi būti viskas suderinta kaip laikrodžio mechanizme, o ne pasėjau, nukūliau, pasiėmiau išmokas ir viskas gerai. Štai tarkim Anglijoje norėdamas parduoti maistinius grūdus, turi pristatyti auginimo technologiją. Jei viskas tiks, iš tavęs pirks. Pas mus viskas kitaip.

- Juozai, ar jūsų ūkyje pagrindinis tikslas – kuo didesnis derlius, ar pasižiūrėti, kaip reaguojama į naudojamus cheminius preparatus, trąšas?

- Pagrindinis mūsų tikslas – kaip naudojant specialią technologiją gauti geriausią derlių su registruotais produktais. Dabar nemažai cheminių produktų ES išima. Supraskite, reikia dirbti taip, kad augalui viską turi paduoti tada, kada reikia, o ne tam, kad sau pliusiuką pasidėtum. Kitaip rezultato negausi.

- Ar užtenka žinių šiuolaikiškai ūkininkauti, gautų akademijoje?

- Tikrai neužtenka, viskas keičiasi tokiais tempais ir reikia nuolat domėtis, gilintis, ieškoti. Paprasčiausias pavyzdys – traktorius, su kokiais pradėjome ir kokiais dabar dirbame, - skiriasi, kaip dangus ir žemė. Jei, tarkim, sustočiau metams, prarasčiau intensyvumą, likčiau „uodegoje“ ir būtų labai sunku pasivyti. Turi nuolat dirbti, važiuoti bendrauti su dideliu ūkininkų būriu visoj Lietuvoj. Bet tas tempas man patinka. Ramiai negaliu gyventi, nes kuo tu daugiau pasieki, suburi klientų ratą, tuo neramiau gyveni. Kuo pasieki aukštesnį lygį, tuo miegas sudėtingesnis, bet tai normalu.

- O kaip su laisvalaikiu, pomėgiais?

- Darbas man – ir laisvalaikis. Važiuoju, grožiuosi gamta, pamatytais gyvūnais, banguojančiais javų laukais. Viskas labai gerai. Pakankamai ilgai domėjausi fotografija, kuriai meilę bandėte man įskiepyti, o paskui atsirado kiti pomėgiai. Visą laiką man patiko ir patinka sportuoti, judėti. Kadangi žmona Aida negali gyventi be kelionių, tai nemažai šalių pamatyta. Visur, kur būnu, domiuosi tenykščiu žemės ūkiu, - sako mano pašnekovas Juozas Mikštas, su kuriuo besišnekučiuodami ir Navikus, kur įsikūrusi ūkio bazė, pasiekėme. Čia manęs laukė nemažai atradimų ir pojūčių. Vienas pirmųjų – tai jausmas, kai stovi prieš kelių dešimčių tonų grūdų kalną ir imi jausti, kaip ima svaigti galva nuo to matomo vaizdo. Paimi į rankas grūdus ir nejučiomis prisimeni tą laiką, kai trise su tėvu ir broliu sėdavome grūdines. Nedideli ploteliai buvo, bet jausmas, kai delnuose jauti sėjamo grūdo šilumą, išliko iki šiol.

Iš Juozo sužinau, kad Lietuvoje išauginami puikūs, duonai tinkami grūdai. Ir jų išauginama triskart daugiau nei mes sunaudojame, kiti eksportuojami. Nustebau sužinojęs ir tai, kad rapsų hektarui apsėti užtenka nuo 1,8, iki 4 kilogramų sėklos. Juozo ūkyje daugiausia sėjama žieminių kviečių, daug sėjama žieminių rapsų, nemažai pupų, vasarinių kviečių. Juozo ūkyje turimos technikos skaičiumi nėra tiek daug, bet tai moderni technika, padeda optimaliu laiku ir pasėti, ir nuimti derlių. Pasižvalgę po bazę, su Juozu važiuojame pasižvalgyti po laukus. Pirmiausia užsukame pasižiūrėti pupų lauko, o pupos šiemet kaip niekad žada gerą derlių.

- Lietaus reikėtų, - apžiūrėjęs žieminiais rapsais apsėtą lauką sako Juozas, o kai primenu, kad lietus sutrukdys derlių nuimti, Juozas šyptelėjęs atsako: - derlių suspėsime nuimti, o pasėliams reikia lietaus.

Smagų nuotykį patiriu pirmą kartą pasivažinėdamas moderniu kombainu. Žiūriu į pašėlusiu tempu besisukančius kombaino agregatus... Kombaino kabinoje – kaip lėktuvo kabinoje. Viskas stebima vaizdo kameromis, net grūdai išpilami nesustojus. Toks kombainas per dieną gali nukulti iki 50 ha ir prikulti apie 400 tonų. Beje, kombainai vasarinius kviečius kūlė jau Švenčionių rajone, netoli Jakelių esančiame lauke. Papietavę Paliesiaus dvare, su Juozu važiavome toliau pasižiūrėti, kaip sėjami žieminiai rapsai, ir čia pasivažinėjau moderniu traktoriumi. Žiūrėdamas į gausybę mygtukų, nejučiomis pagalvojau, kad dabar dirbti su modernia technika ne tik traktorininko, bet ir inžinierinio išsilavinimo reikia. Kai sugrįžome į bazę Navikuose, UAB „Agrodema“ savininko, vadovo Juozo Mikšto paklausiau, kada gi būna sunkiausias laikotarpis.

- Sunkiausias yra derliaus nuėmimo metas, kai ir derlių reikia nuimti, ir žemę ruošti žieminių rapsų sėjai ir juos sėti. Viskas vyksta vienu metu ir dirba tie patys 14 žmonių. Žinoma, tas metas – ir malonus, nes matai rezultatą. Taip pat negaliu pamiršti ir „Agrodemos“ darbų. Džiaugiuosi, kad kartu dirba ir žmona Aida, kuri kaip ir aš – švenčionėliškė, ir dukra Korinta, ir sūnus Dominykas, kuris vaikystėje sakė: „Tėte, galima, aš nebūsiu ūkininku“, jau nemažai padeda.

- Juozai, ar nesigaili beveik atsitiktinai mestelėtas likimo į agronomiją?

- Aš džiaugiuosi, kad susiklosčius aplinkybėms baigiau agronomiją. Galutinis rezultatas – puikus, nes dirbu mėgstamą darbą. Džiaugiuosi galėdamas matyti, kaip dygsta ir auga javai, kaip lyg gintaras byra vasariniai kviečiai. Paėmęs į delną grūdą, aš ne tik jo šilumą jaučiu, bet ir galiu pasakyti, ar tai maistinis grūdas, ar ne. Patirtis tą leidžia. Aš tikrai galiu drąsiai valgyti duoną iš mano ūkyje išauginto grūdo. Džiaugiuosi ir „Agrodemos“ veikla, puikia profesionalų komanda, kuri dirba. Kai darbas ir gaunamas rezultatas patenkina lūkesčius ir teikia malonumą, yra gerai, - baigdamas mūsų pokalbį sako UAB „Agrodema“ savininkas ir vadovas Juozas Mikštas, o man diena, praleista su juo, buvo pilna įdomių atradimų.

Algis JAKŠTAS