Nesitikėjo

Štai neseniai paleistas NASA kosminis teleskopas, kainavęs 10 mljrd. JAV dolerių, gavo niuksą. Į jį kosminiu greičiu rėžėsi mikrometeoritas. Pranešama, kad didelės žalos susidūrimas nepadarė, greičiausiai gavosi nedidelė skylutė veidrodyje. Mokslininkai nesitikėjo, kad susidūrimas įvyks taip greitai. Tikėjosi, kad tai įvyks po penkerių metų... Matyt, ne laiku paleido tą teleskopą skraidyti, reikėjo startą paankstinti kokiais keturiais metais.

Palengvės

Mokslininkai nustatė penkis produktus, kurie palengvina pagirias. Tai kokoso sultys, citrina, imbieras, špinatai ir visokie kopūstai ir, žinoma, japoninės kriaušės. Nieko naujo tie mokslininkai nenustatė. Dar mūsų seneliai žinojo, kad raugintų kopūstų sultys ar burokėlių rasalas labai palengvina nelaimėlio būseną. Visų kitų minėtų produktų mūsų kaimo ir miesto žmogus tiesiog neturėjo, tačiau sėkmingai panaudodavo sunkiai būklei pataisyti. Buvo žinomas ir dar vienas nepaprastai veiksmingas būdas prieš pagirias, kurį visi žinojo ir tebežino net dabar – negerti alkoholio. Pasirodo – veikia.

Eureka!

Kai Lietuvoje nenumaldomai didėja elektromobilių, o įkrovimo stotelių stygius jau pasidarė kritinis, kažkam galvon šovė „geniali“ mintis – elektromobilių krovimo stoteles įrengti prie apšvietimo stulpų. Juk vis vien ten atvesti laidai. Tereikia įtaisyti rozetę ir pastatyti atitinkamą ženklą, nes šiaip stovėti gali būti draudžiama. Patys pagalvokite, kiek tokių įkrovimo stotelių galėtumėm įrengti pavyzdžiui Adutiškyje ar Švenčionyse. Tiesa, vos nepamiršau, be rozetės dar reikės ir specialaus įtaiso, per kurį vairuotojas susimokėtų už tokį tikrai savalaikį, patogų ir prieinamą patogumą. Dabar jau aišku, kad elektromobiliai užvaldys transporto sritį, juk apšvietimo stulpų daugiau, negu šunų.

Pražiopsojo

Visokie analitikai ir strategai net nepagalvojo, kad labai praverstų plati geležinkelio vėžė Lenkijoje, jungianti Ukrainą su Lietuva. Pražiopsojo, nes tokia vėžė gražiai ėjo per Baltarusiją. Kita plati geležinkelio linija yra pietų Lenkijoje ir daugiausiai buvo skirta gabenti geležies rūdą iš Kryvij Riho (Ukraina) į Huta Katowice (Lenkijoje). Šia linija buvo vežamos ir prekės iš Kinijos į Lenkiją ir Europą.

Akys

Iš kamieninių ląstelių užaugintas miniatiūrines smegenis, paveikus į vitaminą A panašiomis medžiagomis, tose smegenyse ėmė formuotis kažkas panašaus į akis. Atsirado ląstelės, kurios reagavo į šviesą. Vėliau tos ląstelės ėmė formuoti nervines jungtis su kitomis tų smegenų ląstelėmis. Gal ateityje naudojant pacientų ląsteles pavyks išauginti tinkamą transplantuoti akių audinį, pavyzdžiui rageną ar lęšiuką. Būtų tikra revoliucija.

Medžiaga X

Tarakono suvirškintos Mėnulio dulkės parduodamos aukcione. Tarakonus bandyta maitinti atvežtomis Mėnulio dulkėmis. Tikriausiai mokslininkai nieko įdomaus nesurado. Įdomu, o Mėnulio dulkių Apolo 11 astronautų hm... išmatose neieškojo?

Štai dabar atsirado naujų idėjų, iš ko statyti būstus Marse. Pasirodo, kad Marso dulkes sumaičius su tam tikrais astronautų šlapimo elementais yra gaunamas betono tvirtumą turintis skiedinys. Na, tik to skiedinio nebus daug, patys suprantate, tačiau per metus kitus šitaip pagaminto betono pakaktų nors atramoms. O gal ir Egipto piramidės taip statytos?

Kosmosas artėja

Visi mes skaitėme Ž. Verno aprašytą kelionę į Mėnulį panaudojant didelę patranką. Ne toks tas Vernas kvailas buvo, nes dabar vykdomi panašūs daug vilčių teikiantys eksperimentai. Vaikais būdami mes į diržą įdėję akmenį jį taip švystelėdavome, kad net patys nustebdavome, kaip toli jis nulekia. Pati neproduktyviausia raketos kilimo fazė yra pirmoji pakopa. Su svaidykle galima būtų to išvengti ir reikalingos įrangos kiekį sumažinti 70%, o išlaidas – net 90%. Kad objektą, t.y. raketą svaidyklė išmestų į pakankamą aukštį, reikia ją pagreitinti iki 8000 km/h, kas yra septynis kartus greičiau už garsą. Toliau raketa paleistų savo variklius ir skristų kaip įprasta. Žinoma, astronautų su tokia svaidykle nieks nesiruošia siųsti į kosmosą – iš jų tiesiog šlapia vieta liktų. O ar atlaikys pati raketa?

Kadangi ši idėja atrodo beprotiškai, tai bandoma raketas iškelti su dronu. Dronas „Ravn X“ visai nemažas – 25 m ilgio, jo masė apie 25 tonas. Išvaizda labiau primena kovinį lėktuvą, nes juk irgi ruošiasi skristi dideliu greičiu ir pasiekti bent 18 km aukštį. Jam po „pilvu“ bus pakabinta raketa. Taigi raketai vėl nereikalinga gremėzdiška pirmoji pakopa. Šiems dronams kilti ir leistis tinka paprastas aerodromas. Jie nesiveža suskystinto deguonies, nes naudoja atmosferos orą, o kuras – kaip eilinio reaktyvinio lėktuvo. Ko tik neprigalvoja.

Pažanga

Jau senokai, gal prieš kokius 25 metus užsieniuose mačiau mechanizuotą karvidę, kur jos gyventojos civilizuotai gerdavo, maitindavosi ir pačios eidavo į melžimo liniją. Kompiuteris suskaičiuodavo, kiek išgėrė, kiek ko suėdė ir kiek ta karvytė davė pienuko. Tik va su mėšlu buvo problemos. Darbininkai linksmai valydavo kaip ir mūsų fermose. Pasirodo, skaidantis mėšlui ir srutoms, susidaro linksminančios dujos, kurios dar labiau padidina Žemės šiltnaminį efektą. Technologijos nestovi vietoje! Ir ši problema artimiausiame penkmetyje bus išspręsta. Mokslininkai įrengė specialų veršeliams (jie lengviausiai įsisavina naujas žinias) skirtą tualetą. Jei veršelis „viską padaro“ teisingai – gauna skanėstą, o jei kur pakliuvo ir bet kaip – šaltą dušą. Vos kelių savaičių užteko, kad dauguma veršelių perprastų šiuos mokslus. Belieka masiškai pritaikyti viso pasaulio fermose. Gal vertėtų pritaikyti ir dar kai kur? Pavyzdžiui, kur žmonės nesugeba tinkamai atlikti „gamtinių reikalų“.

Metalai

Kadaise Viktoras Cojus dainavo maždaug taip - „Aliumininius agurkus sodinu aš kvadratinėj lysvėj...“. Suprantama, jis kritikavo savo tėvynės aliuminio pramonę. O gal galima sukurti augalus, kurie gal nebūtų ištisai metaliniai, bet savyje kauptų kokius retai sutinkamus metalus? Juk yra šalių, kur išvesta uosių veislė, sudaryta beveik vien iš grynos celiuliozės. Jų lapų net alkani vikšrai neėda. Sėji kokius ypatingus rapsus, o iš jų išspaudęs aliejų, likučiuose gali rasti retųjų metalų ar dar kokio „deficito“. Juk visokios šachtos, gręžiniai yra tokie neekologiški. Jau dabar mokslininkai teigia, kad kai kurių medžių suloje gali būti iki 25% vertingo metalo. Net nesitiki! Daug kartų gėriau beržų ir klevų sultis, tačiau dantys nepasidarė nei auksiniai, nei iš kokio tauraus lydinio. Nepataikiau, ne tokius medžius pasirinkau – jie turi būti hiperakumuliaciniai. Mokslininkui A. van der Entui pavyko Naujosios Kaledonijos džiunglėse rasti medį (lot. Pycnandra acuminata), kurio sultyse 25% nikelio – mirtina dozė bet kuriam gyvam organizmui, tik ne tam medžiui. Atradimas vertas dėmesio, tik bijau, kad nesigautų istorija kaip su dramblių iltimis. Įsivaizduokit, kokius plotus reikės užsodinti tokiais medžiais, dar reikės gerokai palaukti, kol tas medis galės duoti reikiamą kiekį vertingos sulos. Jūs tik įsivaizduokit – medis auga, sugeria žalingą anglies dvideginį ir dar „gamina“ nikelį. Jau dabar mokslininkai žino apie 700 rūšių augalų, kurie yra „kaupikai“. O augalai, pasirodo, kaupia tuos metalus lapų paviršiaus ląstelėse! Gal ir mūsų klevų lapai kaupia kokį auksą? Juk jų lapus rudenį po šalnų vadiname auksiniais. Kaip būtų puiku – renki to medžio lapus, o medžio nežaloji. Paskui iš lapų „išspaudi“ nikelį, kobaltą, talį, platiną… O kaip „išspausti“? Tie patys mokslininkai paprasčiausiai siūlo tuos lapus sudeginti! Tai vėl teršiame gamtą anglies dvideginiu. Uždaras ratas, ar mokslininkai kvaili?

Izidorius KIMSĖNAS