Rankose laikau dar spaustuvės dažais kvepiančią, leidyklos „Kamonada“ išleistą Giedros Viškelytės-Bielskės poezijos knygą „Dainų šalikėlis“, kurios pristatymas vyks per Labanorinę, Labanoro bažnyčioje 19 val. 

Knygoje yra ir nemažas pluoštas eilėraščių, parašytų gimtąja Labanoro tarme. Pati Giedra prisistatydama skaitytojams rašo: „Geriausiai jaučiuosi Labanoro girioje – savo gimtajame Padumblės kaime, kur rytais su manimi sveikinasi strazdai ir meletos. Kur pačią gražiausią dainą dainuoja šimtametės pušys, o vakarais palei ausis – nerimstantys ir prašantys nors lašelio gyvasties uodai. Kur pačia skambiausia girios melodija skamba raistų ir papievių upeliai, o lauko gėlių jūroje besimaudančios bitės neša patį saldžiausią medų. Tai – mano tėviškė, kuri visad gyvena mano širdyje. Tai ji – pati gražiausia ir mieliausia, su ja gimiau, su ja dar ilgai noriu būti, o kai pašauks beržų pavėsis, norėčiau joje ir pasilikti nors maža atminties dalele.“

Šituose Giedros žodžiuose, jos išpažintyje – meilė gimtajam Labanoro kraštui ir žmonėms. Visa tai rasite skaitydami Giedros Viškelytės-Bielskės pirmąją poezijos knygą „Dainų šalikėlis“, kurios pristatymas, primenu, vyks Labanoro bažnyčioje rugsėjo 9 d. (penktadienį) 19 val.

Algis JAKŠTAS