Poliarinė pašvaistė – gražus, bet retas reiškinys mūsų padangėje.

Daug įvairiausių legendų ir pasakojimų yra sukurta apie pas mus retai matomą reiškinį – šiaurės pašvaistes. Žinoma, arčiau šiaurės pusrutulio gyvenantys šiaurės pašvaistes mato dažnai ir jiems tai nėra stebuklas, nors mistikos aureolė iki šiol nenuimta nuo to žavinčio, užburiančio reiškinio.

Kaip formuojasi šiaurės pašvaistės? Pasirodo, pagrindinė „kaltininkė“ – saulė. Kai saulėje siaučia audros. Šiaurės (poliarinė) pašvaistė susidaro, kai saulės vėjo atneštos dalelės susiduria su žemės atmosfera, ir kilusios magnetinės audros sukelia švytėjimą. Nakties danguje pasirodo geltoni, žali, violetiniai spinduliai, laukai. Magišką žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas. Pastebėta, kad šiaurės pašvaistės dažniau matomos didelio saulės aktyvumo metais. Poliarinių pašvaisčių maksimumas būna praėjus 1-2 metams po saulės dėmių skaičiaus maksimumo, o minimumai faktiškai sutampa. Visa tai paaiškinama tuo, kad saulės aktyvumo metais jos paviršiuje ir gelmėse sustiprėja fiziniai procesai ir chromosferoje šalia dėmių susidaro daug fakelų, protaberancų ir blyksnių, išmetančių į kosminę erdvę didelius saulės plazmos srautus. Tiek apie pačios šiaurės pašvaistės atsiradimą, be jokios mistikos. Nors gerai žinoma, kad magnetinės audros sukelia nemažai rūpesčio ne tik žmonėms, turintiems sveikatos problemų, o ir elektroninėms ryšio priemonėms. Tačiau jų sukeltos šiaurės pašvaistės žavi. Aš pats pirmą kartą šiaurės pašvaistę pamačiau berods 1989 metais. Prisimenu šaltą žvaigždėtą Vėlinių naktį, kai pastatęs senutėlį savo „Moskvičių“ kaimyno kluone, pakėlęs akis į dangų pamačiau, kaip šiaurinė jo pusė sušvito žalsvomis spalvomis. Pirmą akimirką pasidarė baugu. Stovėjau ir lyg užburtas žiūrėjau į tą švytėjimą. Atsigavę nuo patirto šoko, nes pirma mintis buvo, kad Visagino atominėje įvyko avarija, pakėliau iš miego kaimyną Vytą. Tas išėjęs pasižiūrėjo į švytintį dangų ir ramių ramiausiai pasakė: „Tai poliarinė pašvaistė. Kai tarnavau Murmanske, jas labai dažnai ir dar ne tokias matydavome. Grožėkis šituo retu reiškiniu.“ Atėjęs į namus pabudinau iš miego mamą, kuri išėjusi į lauką ir pažvelgusi į dangų su nerimu tarė: „Nieko gera nežada tas kraujuojantis dangus. Prieš pat karą mes tokį kruviną dangų matėme, tiek kraujo buvo pralieta...“

Kas prisimena, kam buvo lemta pamatyti 1989 metais poliarines pašvaistes, manau, sutiks, kad per visą santvarkos virsmą buvo visko. Beje, tais metais poliarinės pašvaistės buvo matomos ilgai. Bet sugrįžkime į šias dienas.

Sekmadienio, rugsėjo 4-osios, vakarą aš vėl susitikau su šiaurės pašvaistėmis ir jas nufotografavau. Gal ir teisybė yra posakyje „Trečias kartas nemeluoja“, taip ir man šį kartą buvo. Penktadienį buvo tuščias išvažiavimas, šeštadienį – tas pats, o, va, sekmadienio vakarą pasisekė. Dėkingas kolegai uteniškiui Tomui Pumpučiui už informaciją apie pašvaisčių tikimybę. Galutinis taškas – Baluošo ežeras Ignalinos rajone. Paruošęs fotoaparatą ir trikojį, sėdėdamas automobilyje ėmiau laukti. Lakiau ilgokai, kol virš horizonto pamačiau keistą švytėjimą. Tuoj pat ėmiau fotografuoti. Kadangi naktinis fotografavimas susijęs su ilgu išlaikymu, kartais, kol fotoaparatas įrašinėja nufotografuotą vaizdą, tik akimis galėjau fotografuoti vaizdą danguje. Gamtos spektaklis truko apie valandą, paskui pašvaistė ėmė palengva blėsti. Grįžęs gerokai po vidurnakčio, sutvarkęs keletą fotografijų, įkėliau jas į Facebook‘ą, bet užmigti ilgai negalėjau – prieš akis vis mačiau dangaus švytėjimą. Žinoma, jis neprilygo 1989-aisiais matytam švytėjimui, bet jausmas, kurį patyriau, neapleidžia iki šiol, o mintyse vėl galvojau apie naują susitikimą su šiaurės pašvaiste. Gal pavyks...

Algis JAKŠTAS