Ir vėl kaltinu lemtį, nes nesugalvoju, ką dar būtų galima apkaltinti. Tiesa, į tą pačią grafą dar ir meilę užrašyčiau, bet ir tas jau nieko nebepakeis. Tik vakar viskas baigėsi. Tik vakar apraudotas, palyginti, jaunos moters atsisveikinimas su šiuo pasauliu. Skaudžiausia, kad ne tėviškės smiltimis jos palaikai užpilti, ne šventikas atliko laidojimo apeigas... Žinoma, tai nieko nekeičia – nebėra daug iškentėjusios moters, o tai svarbiausia...

Pažintis su JA prasidėjo daugiau nei prieš trisdešimt metų. Na, tada, kai ji su vyru ir mažyčiu sūneliu iš antro pagal dydį Rusijos miesto atvažiavo į Lietuvą – šalį, kurioje iki to laiko niekada nebuvo buvusi. Įsikūrė ne kokiame nors didmiestyje, o nedideliame kaimelyje, esančiame už kokių penketo kilometrų nuo vyro artimųjų.

Vieno pirmųjų mudviejų pokalbių metu JI papasakojo, kad su vyru susipažino ligoninėje, kur ji dirbo medicinos sesele, o lietuvis kareivėlis ten gydėsi. Žodis po žodžio, pokalbis po pokalbio išsivystė į meilę. Įsimylėjusiems netrukdė nei nemažas amžiaus skirtumas, nei tai, kad JI jau turėjo ūgtelėjusią dukrą...

Moteris noriai mokėsi lietuvių kalbos. Pirmiausia įsisavino lietuviškas raides ir juokdavosi, kad gali lengvai perskaityti parduotuvių lentynose esančių prekių pavadinimus, bet nežino, kas tai per daiktas...

Iš milijoninio miesto atvykusiai moteriai teko mokytis melžti karvę, ją prižiūrėti, lesinti vištas, sodinti daržoves, užkurti krosnį... Be tuomet šalia gyvenusių kaimynių pagalbos, pamokymų, patarimų išsiversti būtų buvę sunku. Laimei, moterys buvo geranoriškos, tik ne visos suprato rusiškai, užtat naujakurė jau mokėjo keletą labai reikalingų žodžių lietuviškai.

Jau šiame kaimelyje gyvenant, pasaulį išvydo dar vienas sūnelis. Džiaugsmą temdė, ko gero, tik visiškai nutrūkę ryšiai su artimaisiais, likusiais JOS gimtajame mieste. Juk netrukus Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir užsidarė visos sienos... (vargu, ar po atvykimo į Lietuvą JI nors kartą pasimatė su savo artimaisiais).

Atvykėlė kažkaip lengvai prisitaikė prie gyvenimo kaime sąlygų, prie kitokios kultūros, papročių, kitokio bendravimo. „O ką darysi, – vieno pokalbio metu sakė ji. – Žingsnis žengtas ir niekur nesidėsi. Reikia gyventi. Grįžti paprasčiausiai nėra kur – turėtas butas parduotas. Už gautus pinigus planavome kažką panašaus nusipirkti čia, bet atsitiko taip, kad atvykimo išvakarėse buvę tuometiniai pinigai, kuriuos mes gavome už parduotą butą, Lietuvoje jau buvo išimti iš apyvartos. Išvykome turtingi, o kol atvykome jau tapome skurdžiais... Net juodžiausiame sapne nesapnavome, kad taip gali atsitikti.“

Kai gyvenimas kaime jau lyg ir nusistovėjo, širdies skausmo motinai parūpindavo dukra, sulaukusi paaugliško amžiaus. Maištautoja visko prisigalvodavo, visokiais būdais aitrino motinos širdį. Galiausiai nusprendė, kad ji jau yra pakankamai suaugusi ir pati gali tvarkyti savo gyvenimą...

Sūneliams ūgtelėjus, šeimoje įvyko dideli pasikeitimai – gimė dvynukai. Mergaitė ir berniukas. Mamai rūpesčių paketurgubėjo. Žinoma, vaikų tėtis irgi neliko nuošalyje, bet jis išeidavo į darbą, todėl žmonai galėjo pagelbėti tik vakare ar poilsio dienomis.

Bėgo dienos, mėnesiai, metai. Šeimos gyvenime mažai kas keitėsi: tie patys rūpesčiai, vaikų ligos, džiaugsmai, tie patys ūkio darbai, vis didėjančios problemos su kažkur gyvenančia dukra... Vyresnieji berniukai, rodos, nepastebimai užaugo ir tapo mokinukais. Grįžę iš mokyklos, vaikai stengėsi kuo galėdami padėti mamai.

Kai ir dvynukai paaugo tiek, kad su jais jau buvo galima tartis, kalbėtis apie tai, ko jie neturėtų daryti, kaip neturėtų elgtis, kaip turėtų pasaugoti vienas kitą, arba kaip reikėtų vienam kitu pasirūpinti, atsitiko nenumatytas dalykas – staiga mirė šeimos galva. Tik ką buvo sveikas ir štai nebėra...

Kartą sutikau JĄ su visais keturiais vaikeliais prie vyro ir tėvo kapo. Paklausiau, kas juos čia atvežė (juk atstumas nuo namų iki kapinių apie 5 kilometrus). Atsakymas pribloškė – atėjome pėsti. Na, suprantu mokyklinukus sūnelius, jie jau įpratę prie didesnių atstumų, betgi dvynukai... „O ką darysi, – tada tyliu balsu sakė JI, – pati labai norėjau aplankyti kapą, o vaikų vienų palikti namuose ilgesniam laikui nesinorėjo, todėl ir išėjome visi kartu. Pasiėmiau atsigerti, keletą sumuštinukų ir išsiruošėme į kelionę. Mažieji dar nelabai suprato, kad tėtis jau nebegrįš, kad namo nebepareis. Visą kelią įvairiausių jiems nesuprantamų dalykų klausinėjo apie mirtį. Į kai kuriuos klausimus net nežinojau ką atsakyti, kad jie suprastų. Gal tris kartus susėdę pakelėje pailsėjome, tai vieną, tai kitą mažylį pakaitomis šiek tiek panėšėjau ir taip pasiekėme kelionės tikslą. Kai pastovėję prie kapo, jau susiruošėme eiti namo, sūnelis paklausė, ar, grįžę namo, jau rasime tėvelį parėjusį? Nežinau, ar gerai padariau, į tokį kelią išsiruošusi su vaikais. Manau, kad grįžti bus dar sunkiau, nes jie jau pavargo. Na, nebent kas nors važiuos į tą pusę, gal pagailės vaikų ir sustos pavėžėti...“

Manau, nesudėtinga įsivaizduoti kaime gyvenančios našlės gyvenimą likus su keturiais nedideliais vaikeliais ir nežinia kur klajojančia dukra...

Bet likimui pasirodė, kad dar per mažai išbandymų skyrė šiai moteriai, kad reikia parūpinti dar nors vieną kitą. Savo pažadą skrupulingai įvykdė... Kaip? Ogi labai papratai. Kažkurio rajono vaikų teisių gynėjai atvežė JAI ... mažą vaikelį. Sako, augink, močiute, anūkėlę, mamai, t.y. tavo dukrai, vaikų nereikia... Kur dėsiesi, teko priimti. Vaikas juk niekuo nekaltas...

Galvojate, kad to jau užtenka? Jokiu būdu ne. Gal tie patys, o gal kiti vaikų teisų gynėjai iš kito rajono atvežė močiutei dar vieną vaikelį... (prisipažįstu, gerai nebeprisimenu, ar tai buvo anūkės, ar anūkai, nes tuo laiku labai retai susitikdavome).

Vėliau jau iš kitų žmonių girdėjau, kad močiutė buvo „pradžiuginta“ dar vienu anūkėliu, bet nežinau, ar ir tą vaikelį ėmėsi auginti, ar jau nebe...

Pieš keletą metų JI išsikėlė gyventi į kitą rajoną, todėl ryšiai galutinai nutrūko. Nieko nežinojau, nei apie jos ligą, nei apie tolesnį gyvenimą. Žinutė į mano telefoną apie jos mirtį ir tai, kad JI bus palaidota šalia vyro, buvo labai netikėta. Juk jos amžius buvo toks, kad, pasak liaudies, dar gyvenk ir gyvenk...

Prie kapo duobės sustojo keturi vaikai. Trys gražuoliai sūnūs iš abiejų pusių laikė apsikalbinę garsiai verkiančią seserį... Vargu, ar kas nors sugebėjo sulaikyti ašaras...

Dairiausi į paskutinę kelionę JĄ palydinčiųjų būryje pamatyti ir vyresniąją dukrą. Gal ir buvo, bet aš jos nepažinau. Tiesa, gerokai atokiau ir nuo kapo duobės ir nuo visų artimųjų stovėjo stamboka moteris, kurios akyse neįžiūrėjau ašarų... Gal tai buvo ji?

Genovaitė ŠNUROVA