Mes turime 291 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1706
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21378
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:126015
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:107500

Pažvelgti į dangų

2022 m. rugsėjo 17 d.

Gyvenime dažnai būna taip, kad keliaudami per gyvenimą realiais keliais ir takeliais, ir dvasiniais, savo sielos, savo gyvenimo įsivaizduojamais takais, pagauname staiga save nuleistais, sukumpusiais pečiais, nunarinta žemyn galva, žvelgiančius į savo batus. Nejau jie tokie verti dėmesio?.. Nebent ant jų tupi iš pelkės atšokavęs varliukas ar užropojo skruzdėlė, kuri skuba su savo našta į skruzdėlyną ir batai jai tapo kliūtimi, per kurią reikia perlipti.

Ir tai puiku.

Tuomet eini toliau ir žvelgi į baltagalvę ramunę, kurioje ropinėja didžiulė kamanė. Nuo jos svorio liaunas ramunės stiebelis linkčioja. Truputį toliau, palei kanalą, prie pat vandens tarp ožkarožių ir valerijonų įsitaisęs iš kažkur atklydęs kemeras. O jame paskutinius šiltus saulės spindulius gaudo gražioji spungė ir pora kitų margų pievos drugių.

O prie kaip karpinyje iškarpyto horizonto atsisveikinimo šokius šoka gervės. Tarsi balerinos kilnoja kojas, sukinėja savo pūstas uodegas, į šokio taktą įpindamos ir savo pasirėkavimus. Virš jų danguje kažkokios dvi labai jau naglos varnos pristojusios prie paukštvanagio ar suopio, tik gamtininkas tiksliai pasakytų katras ten. Ir iš kur tiek pas varnas drąsos...

Taip palengva įeini į nakties karalystę. Dangus nusidažo įvairiomis spalvomis. Debesys tarsi rekvizitai kažkokio spektaklio. Vis mainosi, vis keičiasi. Žvaigždėta marška užkloja erdvę, į sceną įplaukia pagrindinis veikėjas - Mėnuo. Ir tai ne tik vaizdinis reginys. Tai ir garso seansas. Išgirsti, o gal tik pajunti, kaip tau virš galvos prasklendžia savo plačiais sparnais pelėda ir, nutūpusi ant nudžiuvusio uosio, pradeda klykti ir ūbauti. O toli miške jai atsiliepia kita pelėdžiukė. Nuostabus jų dialogas. Girdi, kaip spragsi nupjauto kviečio šiaudas, paglostytas vėlaus vakaro rasos, kaip tarp sudžiuvusios žolės šnarena mažytis kirstukas. Kaip trakšteli pamiškėje kažkokio žvėrelio užminta sausa šakelė, taip pažadindama šunis viensėdyje, kurie praneša šeimininkams, kad kažkas ateina.

Ir nejučiomis pagauni save - tavo nugara tiesi, pečiai atsipalaidavę, galva iškelta aukštai.

Tu nebežiūri palinkusi žemyn. Tvirtai stovi ant žemės, žvelgi į dangų ir šypsaisi...

Jelena ŽALPIENĖ