Mes turime 388 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5031
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21232
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97262
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Vieni ateina, kiti išeina

2022 m. rugsėjo 24 d.

Laukinės gamtos gyvūnai ir augalai nepaiso žmonių nuomonių dėl klimato „šiltėjimo“. Pietų Europos rūšys atkeliauja pas mus ir jaučiasi lyg gyventų prie Viduržemio jūros. Apie tai jau kalbėjome. Bet vyksta ir priešingas reiškinys ir gana apmaudus: nepakęsdami atėjusios šilumos, iš mūsų bėga ir augalai, ir gyvūnai. Taigi dar vienas įrodymas apie klimato keitimąsi.

Mūsų pelkės yra buvusio ledynmečio palikimas. Ledynas atsitraukė prieš 12-10 tūkst. metų, bet paliko ne tik didžiuosius ežerus, bet ir daugybę negilių ežerų-ežerėlių. Iki mūsų laikų jie užako, apsitraukė augalijos sluoksniu, virto durpynais ir ežerėlių liekanomis. Mūsų aukštapelkės („sausosios pelkės“) net karštą vasarą nesušyla giliau nei 30-40 cm. Todėl į vėsius ir šaltus pelkės sluoksnius šaknimis įsikibę šiauriniai augalai gerai jaučiasi, nes yra buvusio šaltojo klimato palikuonys. Bet dabartinė padėtis rodo blogėjančią pelkių būklę. Jos sausėja, saulė vis labiau kaitina jų paviršių, ir šiluma skverbiasi į gilesnius sluoksnius. Tačiau žmonės į pelkes ateina nebent rudeniop spanguolių rinkti ir į pelkių gyvenimo procesus nesigilina, pelkių pasaulis žmonėms neįdomus, net baugus, juk pelkėse pilna gyvačių... Tuo tarpu pelkių kokybė vis labiau liūdina ir gąsdina: šaltojo klimato aplinką mėgstantys augalai ir gyvūnai bėga iš mūsų! Štai durpyninis bereinis, daugiametis krūmokšnis, balandį pražystantis baltais žiedais – varpeliais. Laplandinis karklas boluoja sidabriniais plaukeliais apžėlusiais lapais. Todėl jie švelnūs lyg kačiuko ausys. O beržas keružis turi apvalius mažus lapelius. Nors beržas, bet jis krūmas, kartais prigludęs net prie žemės (juk tai tundrų augalas), vis skurdžiau žaliuoja mūsų šiltose aukštapelkėse. Tekšė, panaši į mažą žemutę avietę, bet išauginanti tik vieną geltoną uogą, ir kaip tikra tundrų gyventoja, toliau siaurina ir taip jau mažus savo užimamus plotelius. Labanoro girioje ji dar auga, bet nebežydi. Neiškęsdama šiltų ir sausų vasarų kartu su tekše skursta ir kita mūsų retenybė – tyrulinė erika. O štai kitas Lietuvos augalijos pasididžiavimas – ežerinė lobelija – jau išnyko iš Salinio ir Girutiškio ežerų. Jai tapo per šilta. Didelė netektis, nes Lietuvoje lobelijos augo tik 4 ežeruose! Bet Estijoje daugelis ežerų net pabąla nuo lobelijos žiedų, nes ten dar vėsu. Visi šie augalai pradeda bėgti iš mūsų krašto. Dar viena itin stambi netektis – pamažu iš pelkių išnyko žvyrės, dar vadintos baltaisiais tetervinais. Tai artimos jų giminaitės, „pelkių vištelės“. Vasarą margos, slepiamų spalvų, o žiemą išaugina visai baltas plunksnas ir susilieja su sniegu. Paskutiniais dešimčia metų pasitaikė net besniegių žiemų, todėl balti paukščiai pilkų pelkių fone išgyvendavo nuolatinių pavojų. Žvyrės pasitraukė, nebeliko. Ar ne tas pat likimas laukia baltųjų kiškių, kurie žiemą išsišeria baltai ir, nesant sniego, neturi kur slėptis?

Daug vabzdžių ligi šiolei Lietuvoje tebelaikomi gyvenantys kaip taigos miškų palikuonys. Tačiau žmonių visuomenę jie mažai domina: ir be jų galime kasdien kuistis savo buities problemose. Betgi įvairūs kritusių medžių ir senstančių grybų išnykstantys vabalai rodo, kad šaltõs taigos aplinka tampa vis šiltesnė. Vargu ar jie išskrenda lyg paukšteliai į geresnes šiaurinių miškų sąlygas. Vabzdžiai nustoja veistis ir mažėja jų skaičius. Retenybėmis tapo stambieji vabalai ūsuočiai, suardantys kelmus ir storus virtuolius, bei vabalai, graužiantys kempines. Visus gamtoje vykstančius procesus parodo ekologijos mokslas, aiškinantis, kaip gyvūnai, augalai ir aplinka surišti tarpusavyje. Todėl net tokių „nereikšmingų“ vabalėlių nykimas parodo... eglių likimą.

Eglynai Lietuvoje ir Europoje masiškai džiuvo nuo 1993-1996 m. Tvyrojo sausros, nuseko ežerai. Eglės, turėdamos tik paviršines šaknis, nebepasiekė vandens, nusilpo. Jų kvapą užuodė kinivarpos, ir puolė jose daugintis. Iki šiolei galima rasti vis naujų eglių džiuvimo židinių, nes eglės tebelieka labai pažeidžiamos. Ne kinivarpos kaltos, o klimato šiltėjimas, ypač pražūtingas eglėms – šaltojo klimato medžiams. Jei tokie šilumos pokyčiai nesustos, eglės iš Lietuvos iškeliaus šiaurės kryptimi. Tai turės žymiai pabloginti ir žmonių gyvenimą. Žiūrėkite į Europą: ten eglėms jau seniai per šilta, todėl jos išliko tik sulipusios į šaltą orą kalnuose – Karpatus, Alpes, Pirėnus...

Bronius ŠABLEVIČIUS

 
Reklaminis skydelis