Kilus mokyklų skandalui, internete atsiranda patarimų, kaip reikia mokytis. Kadaise lietuvių kalba buvo išleista bent pora knygų, kaip tai daryti. Išversta iš užsienio autorių. Dabar šitos knygos išmestos į šiukšlyną ir tenka pasikliauti patarėjais iš interneto. Pažvelkime.

Sako, kad reikia sudaryti išsamų priežasčių sąrašą, dėl ko mokotės. Lygtai be to sąrašo negalėtumėt to daryti, ar sirgtumėt skleroze. Jei neturi užsibrėžęs tikslo, tai tas sąrašas nieko nepadės. Nusistatyk sau tikslą – pasiekti tą ar aną, įgyti profesiją ar panašiai. Jei ši mintis neapleis tavęs dienas, savaites, metus ir daugiau – nereikės jos rašyti didelėmis raidėmis dar didesniame popieriuje ir nereikės spoksoti į tą užrašą kaip į kokį dievaitį. Spoksojimas nieko neduos. Reikia sistemingai, uoliai ir su užsidegimu dirbti, tikintis, kad savo išsikeltą tikslą pasieksi.

Siūlo visur rasti ką nors įdomaus. O šito ir ieškoti nereikia! Visa aplinka mums teikia tiek įdomybių, kad tereikia tik apsidairyti – kokios gražios gėlės, įdomūs žmonės, visokie nauji mechanizmai ir mašinos... Jei jūsų nedomina, kas yra po mašinos kapotu, tai nors pasidomėkite, kas yra po jūsų pačių „kapotu“. Ten tiek įdomaus, kad net naujausias mokslas nežino, kaip paaiškinti. Žmogus gali rinktis kaip koks Hamletas: „Mokytis ar nesimokyt? Štai klausimas koksai!“. Lygiai taip pat galima teigti, kad mus supa banali kasdieninė nuobodybė, kurioje žmogus nemato jokios ryškesnės prošvaistės. Net ta pati stiklinė vieniems yra puspilnė, kitiems – pustuštė. Kažkodėl turinčių pastarąją nuomonę skaičius didėja. Mat, visi nori turėti tik pilnas stiklines ir ne mažiau. O kiek tu į savo „stiklinę“ prisipylei, gal net pusės neįstengei? Gaila, pro kaukolę nesimato, o ir vienareikšmiškai nepavyksta išmatuoti.

Sako, kad reikia skaičiuoti laiką. Kiek laiko sportuoji, kiek laiko nereikšmingai plepi, kiek laiko mokaisi, kiek laiko miegi, kiek laiko valgai, kiek laiko skiri vaikams ar tėvams, kiek laiko tikrai ilsiesi ir kiek laiko bereikalingai „kabai“ socialiniuose tinkluose. Bet kas iš tos apskaitos, jei kasdien viskas yra daroma atsitiktinai. Nebent surinksi statistiką kokiam tyrimui. Tau tikrai neateis į galvą, kam to tyrimo reikia? Tai kam čia ir kamuotis.

Dar vienas patarimas yra tikrai rimtas, tik neteisingai suformuluotas. Performuluoju – nusistatyti savo savaitės darbo režimą ir jo laikytis. Tačiau tam reikia įvertinti savo charakterio savybes ir gebėjimus. Teks savo išmanųjį telefoną kažkur toli paslėpti ir net kuriam laikui jį užmiršti, kad jis netrukdytų laikytis to nusistatyto režimo. O tai yra sunku: laiku valgyti, mokytis, poilsiauti, miegoti, pramogauti ir t.t. ir panašiai. Dar verta atkreipti dėmesį, kad pamokos trukmė ne šiaip sau nustatyta 45 minučių. Pasirodo, kad per tą laiką mažėliams yra trys sutelkto dėmesio periodai, po kurių seka maždaug 15 minučių atokvėpis smegenims. Vyresnėliai gali „ištempti“ du dėmesio periodus po 20-25 minutes ir 15 min pertrauką. Tai darbą reikia taip ir normuoti. Galų gale jūs taip, tikiuosi, įpratote mokykloje. Verta prisiminti ir smegenų fiziologiją, kurios jūsų nieks nemokino. Jei kažkoks vienas smegenų centras intensyviai dirba, tai kiti tuo metu yra slopinami. Prisiminkite, kai jūs žaidėte kompiuterinį žaidimą, tai nesinorėjo nei valgyti, nei su kuo nors tuo metu kalbėtis. Tai reikėtų, kad mokantis kokį eilėraštį, rašant rašinį, ar sprendžiant uždavinį nieko daugiau nenorėtumėt. Nebent tų penketo minučių poilsio tarp intensyvaus darbo periodų. Bet ir to trumpo poilsio metu jūs neturėtumėt nutolti nuo išsikelto tikslo. Tikrai sunkoka, sakytum dirbi prie konvejerio, kur surenkamas koks sudėtingas mechanizmas. Tikrovėje taip ir yra. Tu surinkinėji savo sugebėjimus ir dėlioji juos optimaliausiu būdu to net nesuvokdamas. O jeigu tas vienas smegenų centras intensyviai „eksploatuojamas“ nepaisant smegenų „norų“, nes „dega“ rašinys, kuriam buvo duotos dvi savaitės? O jį reikia „padaryti“ čia ir dabar, laiko nėra, jau antra valanda nakties!!! Tuomet gali įvykti smegenų „inversija“ – tas buvęs aktyvus centras „išsijungia“. Jis negali tinkamai funkcionuoti, nes jam „badas“ ir „visiškas nuovargis“. O ką tuo metu sugalvoja daryti kiti smegenų centrai? Deja, jų padėtis taipogi nepavydėtina. Jie tiesiog „simuliuoja“, nes ir jie neturi pakankamai maisto. Jums norisi pasnausti, nes viršijote savo smegenų fizines galimybes. Drąsiai eikite į virtuvę, lengvai užkąskite ką nors, būtinai kiek pabūkite gryname ore ir ramiai eikite miegoti. Šiandien, tiksliau šiąnakt, jau nebesimokinsite. Daugiau taip nedarykite.

Siūlo suplanuoti pasiruošimą egzaminams. Patylėsiu. Vaikas to tikrai negalės padaryti, tai kam tai siūlyti. Net daugelį metų savo dalykui paskyręs mokytojas ne visada gali tai tinkamai suplanuoti, nes mokytojas planuoja, o to plano įgyvendinti nepavyksta, nes planuojant turima per daug nežinomųjų. Pavyzdžiui: pandemijos, epidemijos ar kiti netikėti įvykiai, kurių niekaip negali numatyti. Planuoti tikrai turi tik dalyko mokytojas, o vaikai – nuosekliai ir laiku viską nesiožiuojant su užsidegimu vykdyti. Lygiai kaip ir normuoti mokymosi ir kartojimo medžiagą. Tik teisingai viską sudėliojus, numačius ryšius tarp įvairių temų, galima bus sutaupyti laiko ir jį vėliau paaukoti sunkesniems klausimams, kurių tikrai atsiras ne vienas.

Siūlo prieš pamoką „ką nors suvalgyti“. Trūksta žodžių! Aš, ką nors suvalgęs, tikrai nenorėsiu mokytis, nes mano smegenys „eis“ į ramybės ar net palaimos būseną. Visiškas fiasko mokslui. Reikia valgyti nustatytu laiku, gero maisto ir pakankamai. Daugelis mokinių rytais atpėdina į pamokas be pusryčių. Jau pirmosios pamokos viduryje ima svaigti galva, negali koncentruoti dėmesio, nes smegenyse cirkuliuoja mintis – „noriu valgyti“. Pasitaikius pirmai progai einama, skubama, bėgama į parduotuvę, kur vaikai stveria bet ką valgomo net labai nežiūrėdami. Gerai, kad pardavėjos „žino grafiką“ ir jau laukia paruošusios tam tikrą „karšto maisto asortimentą“. Jau vėl matau alkanus vaikus didžiuliais būriais traukiančius į parduotuves po pirmosios ir ypač po antrosios pamokos. Aš lenkiu prieš tas pardavėjas savo žilą galvą, nes jos nuoširdžiai daro šį kilnų darbą, kurio beje nedaro tų vaikų tėvai. Taigi pirmoji pamoka prabėgo dominuojant „bado“ minčiai. Kai kuriems ji dar tęsiasi ir per antrąja pamoką. Tos smegenys, kurios pasisotino po pirmosios – pereina į ramybės būseną, ilgokai nagrinėja skonio ir žarnyno pojūčius. Taigi apie mokslą galime užmiršti. Kai kuriems tai dar tęsis ir per trečią pamoką. Jei dar liko pinigėlių, galima per ilgąją pertrauką kažką užkąsti rimčiau. Šis laikas ir skirtas būtent maitinimuisi. Bet, jei nuo pamokų pradžios viskas buvo sujaukta, tai vaikas jau prarado kelias pamokas, nors jose ir „sėdėjo“. Ryte atsikelkit anksčiau, padarykit mankštą ir visokias kitokias reikiamas procedūras, pavalgykit gerus pusryčius ir pasišokinėdami galėsite drožti į mokyklą. Turit tiek prisivalgyti, kad smegenims nieko netrūktų bent iki ilgosios pertraukos. O tada jau žiūrėkite, ar jums reikia suvalgyti „didelius“ priešpiečius, ar visus pietus. Juk ne visi po pamokų nubėgę namo, ant stalo rasite karštos sriubos lėkštę ir dvigubą kepsnį. Tokių bus mažuma. Daugelis pasitenkinsite „kažkuo“ iš šaldytuvo, o kitiems iki namų dar bus „ilgas kelias per kopas“, nors pilvas jau urgzdamas reikalaus maisto, o smegenys bus nuvytusios kaip kovo aštuntosios tulpės. Vaikai, jūs dirbate sudėtingą ir sunkų protinį darbą (jeigu jį tikrai dirbate!), tai valgyti reikėtų gal net penkis kartus per dieną. Išimtys gali būti tik sportininkams ir šokėjams, kurie į treniruotes turėtų ateiti su tuščiais skrandžiais. Bet jie gerokai prieš tuos užsiėmimus turi pavalgyti „iš esmės“. Kitaip nei jie patys, nei treneriai ar šokių vadovai nematys jokio rezultatų progreso. Nesugalvokit vakarienės atiduoti priešui. Tuo priešas tik apsidžiaugs. Įspėju, nereikėtų vakarienės paversti naktipiečiais. Dar spėsite tai padaryti, kai dirbsite kur nors slenkančiu grafiku trečioje pamainoje. Daug kas nemoka tvarkyti skysčių balanso ir per mažai geria vandens. Taip yra dėl to, kad mus visus, net suaugusius, užkariavo hipodinamija. Papildomai išgertas puslitris vandens tikrai nepakenks jūsų sveikatai. Trūkstant vandens, organizmo įvairiose vietose ima kauptis „akmenys“. Gal mokykloje dar jų neturėsite, bet netolimoje ateityje jų tikrai atsiras. Daugelis specialistų pataria negerti gazuotų gėrimų, nes jie „rūgština“ organizmą. Rūgštys, reaguodamos su... Mokėtės? Išimčių nebūna. Tyras šaltinio vanduo yra pats geriausias tirpiklis ir elektrolitas jūsų organizmui. Sportininkams kartais prireikia dar kažkokių priedų, bet apie tai tegul kalba jau jūsų treneriai.

Teisingai siūloma didinti fizinį aktyvumą, ypač tiems, kurie nemėgsta sportuoti ar šokti. Dabar tiek visokių mankštinimosi įtaisų prigalvota, kad tik turėk pinigų. Dažniausiai visai nereikia tų „išmislų“. Štai japonai pasiima paprasčiausią lazdą ir sugeba su ja padaryti aibę visokių lengvų ir sunkių pratimų. Mes dažnai galvojame, kad su lazda tik kaimynui per nugarą galima uždrožti. Nebent yra pagrindo. Tai ruošiant namų darbus, pasijutus dėmesio stoką, imkit tą lazdą ir ramiai pasimankštinkite, tik netrankykite sau per nugarą, nes ji „ne prie ko“. Ar kokį kamuolį, jei lazda jau per daug prastas įrankis atrodo. Nereikia kokio firminio, užteks ir tokio, kuris bent kiek nuo grindų ar žemės atšoka. Geriau mankštintis gryname ore, bus mažiau triukšmo, o ir nauda didesnė. Gerai tinka badmintonas ar lauko tenisas, tik šie žaidimai nepalyginamai brangesni. Pasimankštinkite, kol prašviesėja smegenys ir toliau kibkite į darbą.

Nieks nekalba apie orą. O aš pakalbėsiu, nes tai labai aktualu. Jei tik oras leidžia, sportuokite ir mankštinkitės gryname ore ar net saulėje. Mokykloje per pertraukas lėkite laukan, į stadioną ir „išvėdinkite“ smegenis. Tiksliau – aktyviai judėdami prisotinsite savo kraują deguonies, suaktyvinsite kraujotaką ir iš smegenų bus išneštos visos panaudotos medžiagos. Galite sportuoti ar tiesiog lakstyti, vaikščioti ir pavėsyje, jei jums taip labiau patinka. Visi pamiršta, kad reikėtų miegoti prie praviro langelio. Kiek jį praverti, nustatysite patys. Miegas „skanesnis“, kai miegamajame yra vėsiau. Kai jau tiek šalta, jog ir „po kaldra“ reikia drebėti – persistengėt, be to, galite „pasigauti“ slogą. Sakysite, kad tėvai taupo šilumą, neleidžia vėdinti, nes radiatoriai ir taip nustatyti „ant minimumo“. Jei jie jau tokie modernūs, tai patarkit įsitaisyti rekuperatorių, bet vis tiek miegokit prie atviro langelio. Jūsų tėvai patys nežino, ko nori.

Mano patarimas: namuose sportuojant nereikia persistengti. Šis sportas reikalingas tik smegenų „išvėdinimui“, t.y., kad suaktyvėjusios kraujotakos dėka, smegenys gautų daugiau deguonies ir visokio kitokio „maisto“. Kokius pratimus daryti namuose? Sudėtingų tikrai nereikia, bet būtinai turi būti kvėpavimo ir raumenų atpalaidavimo pratimų, tai jums gali paaiškinti kūno kultūros mokytojas. Nereikia užmiršti ir poilsio akims, bei jų raumenų atpalaidavimui skirtų pratimų, kuriuos verta daryti per kai kurias pamokas ir darant namų darbus. Tik nedarykite tų pratimų, kurie verčia „žvairuoti“. Jei darant pratimą jaučiate, kad akims „darosi blogiau“, akys nuo jo vargsta – tai netinkamas pratimas, tegul jį ir žinomiausias profesorius rekomenduoja. Greičiausiai jis gyvenime nėra daręs tokio pratimo, tik tuščiai blevyzgoja.

Šiais laikais, kai sportas jau tampa ekstremaliu užsiėmimu, paprastas kasdieninis mankštinimasis atrodo kaip keistenybė ar retenybė. Turėtų būti atvirkščiai – mankštintis, nesiekiant didelių sportinių pasiekimų, turėtų įprasti visi. Tai yra tiesiog sveikatinimas, nenaudojant jokių medikamentų.

Randu rekomendaciją, kad turėtumėt ramią mokymosi vietą. Kur nieks netrukdytų. Šiais laikais tas yra nesunkiai pasiekiama ir net nesudaro jokios problemos. Kadaise, kai vienoje trobelėje, ar net viename bute gyvendavo gausi šeima ar net kelios šeimos, šito pasiekti buvo sunkai įmanoma. Tačiau žmonės susitardavo, kad štai dabar visi susirinkusieji valgo. Po to – tylos metas, kai vienas vaikas virtuvėje, kitas kambaryje, trečias ant spintelės, ketvirtas ant siuvimo mašinos, o dar vienas – ant komodos kažką rašo, piešia, skaičiuoja. Mažesnis tylutėliai atpėdina pas vyresnį ir pašnibždomis pasiaiškina. Nieks niekam nenori sutrukdyti. O mama jau netrinksėdama puodais ruošia vakarienę. Dar kažkam reikia išmokti eilėraštį, tačiau jis tai gali daryti tik garsiai skaitydamas. Tokia jo atminties ypatybė. Teks palaukti, kol visi atliks tylos reikalaujančius darbus. Tuomet, vieni bėga palakstyti kaukan, tas garsiai „kala“ eilėraštį. Dar koks į mokyklą neinantis vaikas iš paskos kartoja to eilėraščio fragmentus ir netyčia išmoksta bent jo trečdalį. Po kurio laiko vėl visi subėga trobon ir tęsia savo darbus. Jei nespėjo išmokti to nelemto eilėraščio – mokinsis pakeliui eidamas į mokyklą, kartos per pertraukas. Dabar šeimoje dažniausiai vienas ar du, retokai trys vaikai, kiekvienas tikrai gali surasti sau kampą, bet kažkas ne taip, kažko trūksta. Nėra pagarbos vienas kitam, visi vaikai nori „reikštis“ net šeimoje. Nuolatos kviečiama mama ar tėtis, turi kažką aiškinti. Paskui turi kažką tikrinti, kontroliuoti. Ar susidėjo visus reikiamus daiktus į portfelį, ar visi namų darbai padaryti? Kas toliau? Žaidimas kompiuteriu ar panašiai. Kitko tėvai tiesiog negali pasiūlyti, nes vaikas jokių kitų pasiūlymų nepriima. Gal su tėčiu išvestų šunį palakstyti? Ne, jo draugas jau seniai laukia, žais futbolą „per kompiuterį“. Gal paspardytų kieme tikrą kamuolį? Dar langus kaimynui „išbarškins“! Gal tiesiog eis pasivaikščioti gryname ore? Ne, jokiu būdu, nes už kampo tyko nedraugai, primuš vienintelį vaiką! Vaikas įkalintas tarp keturių sienų, dažnai nevėdinamame bute, kur pilna visokių egzotiškų, deja dažniausiai nuodingų, augalų, o butas apkarstytas įmantriais kilimais. Mama nespėja vaiko tampyti „pas daktarus“, nes anie niekaip nesuranda ligos. O vaikas toks paliegęs, baltas kaip ožkos sūris, neturi apetito, niekuo nesidomi, nesavarankiškas, visada išsiblaškęs ir t.t. Tai sako jo tėvai. Galvokit, kas gi čia negerai?

Tuo sąrašas ir baigiasi, nors dar daug svarbių dalykų liko nepaminėta. Ištaisykime šį trūkumą.

Vienas pačių svarbiausių – sistemingo darbo įgūdžių formavimas. Nieks kitas jums to nesuformuos, kol pats neprisiversi reguliariai ir sąžiningai kasdien dirbti. Tik tavo darbas yra mokslas. Ateis laikas, kai šitie įgūdžiai tau pravers bet kuriame darbe ar padės lengvai siekti išsvajotos profesijos. Aš nesuklydau, kai pasakiau – išsvajotos profesijos. Jei jūs ruošiatės stoti „bet kur, kad tik įstoti“, tai šis straipsnis ne jums. Greičiausiai įgiję „tą“ profesiją, nė nedirbsite, nes ji bus nepaklausi, bus mažas atlyginimas, neturėsite reikiamų charakterio savybių ar kokių gebėjimų. Padėsite savo diplomą į stalčių ir galėsite girtis, kad jūsų „nieko neišmokino“, kad jūs dabar turite visko pasiekti „nuo nulio“, kad jūs praradote trejus ar net ketverius metus, o jūsų tėvai – krūvą pinigų. Taip ir turėjo būti, ir taip nutinka su visais tokiais. Jeigu būsimasis muzikantas „nepielavotų“ po kelias valandas kasdien nuo mažens, tai jis žymiu muzikantu ir netaptų. Gal kokiam „baliukui“ ir gros, tačiau arenose jo nieks nelauks. Jei tik tokia svajonė tebuvo – tiek to, svajokite bent taip, nes nieko nesvajoti yra mirtina nuodėmė.

Jūs galvojate, kad mokykla jus mokina matematikos, fizikos, biologijos... Tai tik dalinė tiesa. Mokykla jus moko logiškai mąstyti, atrinkti svarbiausią informaciją nuo „informacinio triukšmo“, sisteminti... Visa tai jums pravers pačiose įvairiausiose ir netikėčiausiose situacijose. Nieks nežino, kaip tai vyksta, bet žmogui visada praverčia visokia anksčiau įgyta patirtis, ypač susijusi su įvairiais mokslais. Žmogus dažnai mąsto pagal logikos dėsnius, naudojasi analogijomis, sprendžia panaudodamas nuovoką, net bandymų ir klaidų keliu. Tai pats neracionaliausias, bet naudingas kaupti visiškai naujai patirčiai, kai žmogus atsiduria tiesiog „ant ledo“. Įvairiais dalykais netreniruodamas savo smegenų jų tiesiog „neužprogramuosi“ ateičiai. O ko prireiks tuomet – dabar nieks negali pasakyti. Kartais žmogus turi veikti labai staigiai, negaudamas laiko galvoti. Čia praverčia „automatizmas“, kuris išugdomas daug kartų įvairiomis kombinacijomis kartojant tą pačią situaciją. Pavyzdžių? Daug sporto rūšių, lakūno, vairuotojo profesijos, karybos dalykai...

Dar vienas svarbus dalykas – įvertinti savo gabumus ir talentus. Tai pačiam sunku padaryti. Kartais tai bando padaryti tėvai, tiesa, tai vaikui būna labai skausminga. Tiek fiziškai, tiek emociškai. Gerai, kai įvertina žinovai.

Mačiau kino filmą apie Niccolo Paganinį. Buvo kadaise toks smuikininkas, kurį muzikantas tėvas mokė labai žiauriais būdais, o užaugęs visus stebino savo kūryba. Prietaringi žmonės net įtarė, kad jam talkinąs šėtonas, nes šitaip groti smuiku yra „neįmanoma“. Vienoje užeigoje, belaukiant pietų, nedidelis vaikėzas bandė savo gitara groti kažkokį kūrinėlį. Į jo kepurę krito negausūs pinigėliai. Paganinis, suderino jo gitarą ir ėmė groti, o į to vaiko kepurę krito jau stambios monetos. Maestro grojo, o jo draugė dainavo tol, kol prisipildė ta kepurė. Po to muzikantas vaikui tarė:

- Imk šituos pinigus, susirask meistrą ir išmok amato. O viešai daugiau negrok.

Vaikas susirado labai gerą batsiuvį ir, visko iš jo išmokęs, troško vėl sutikti Paganinį, kad jam pasiūtų batus, nors tai nebuvo taip paprasta padaryti.

Talentai. Matote, be troškimų ir svajonių nieko pasiekti negalima. Bet to dar maža. Reikia turėti ir talentą. O kokį talentą turi kiekvienas vaikas – nieks nežino. Kartais jo talentą kas nors pastebi ir pataria, kartais talentas ima reikštis visais įmanomais būdais. Kartais jaunas žmogus turi kelis talentus, tačiau nežino, kuris yra tikresnis. Kartais talentas tūno pasislėpęs giliai žmoguje ir nedrįsta pasirodyti. O kartais vaikas numoja ranka į savo talentą, nes tai jam atrodo neįdomu. Pasakysiu paprastai. Yra pasaulyje tūkstančiai „neįdomių“ profesijų, kurias turi milijonai žmonių ir dirba taip, kad net „kibirkštys skyla“. Vienas lengvai perpranta gamtos dėsnius, kitas – žmogaus organizmą, trečias lengvai kuria visokius mechanizmus, o kažkam sekasi tiesiog išugdyti vaikus gerais žmonėmis. Dar kažkuris iš tribūnos sklandžiai rėžia kalbas, o šalia jo esantys gal turi dovaną klausytis. Vienas gražiai ir puikiai dengia stogus, kitas – tinkuoja taip, kad visi jo ieško ir turi jam darbo. Vienas gamina nuostabias duris ir langus, o kitas puikiai remontuoja mašinas. O kaip sužinoti, kuris iš papurgalvių vaikų bus „tas“ specialistas ar genijus. Tačiau jei neieškosite talentų, tai jų ir nerasite. Jeigu nesibelsite, tai nieks ir nežinos, kad jūs stovite už durų, jei nieko neprašysite, tai reiškia jums nieko ir nereikia.

Albertas DINDA