Prieš daugiau nei 16 metų, kai atsidūriau gatvėje, neturėdamas jokių pragyvenimo lėšų, gulėjau apleistame mikroautobuse, apsidengęs gatvėje rastomis antklodėmis. Nors buvo rugpjūtis, naktis buvo vėsi. Gulėjau bandydamas užmigti. Staiga pamačiau kažką panašaus į sapną. Tai buvo tamsus, purvinas, šlapias rūsys, o šio rūsio viduryje iš balto plastikinio pigaus dušo tekėjo šiltas vanduo. Kūnas taip buvo pasiilgęs šilumos, šilto vandens, kad tarsi ištirpo nuo šio vaizdo...

Praėjo šiek tiek laiko, gyvenimas suteikė man galimybę išeiti iš gatvių į normalų būstą, miegoti švarioje, šiltoje lovoje, o aš jau vizijose, sapnuose nemačiau to nešvaraus rūsio su pigiu plastikiniu dušu. Norėjosi kažko prabangesnio, bent plytelėmis iškloto vonios kambario ir ne pigaus plastikinio dušo, o jau brangesnio.

Kol nestebime savęs, savo minčių, jos nuolat mus nuveda kur nors, kur reikia vis daugiau ir daugiau kažko. Nustojame vertinti tai, ką turime, kas yra šalia. Štai kodėl mūsų gyvenime periodiškai kartojasi audros, skausmas, kančia – tam, kad nustotume vaikytis iliuzijų. Ir kai išmoksime vertinti tai, ką turime, gyvenimas duos mums tai, ko net negalėjome įsivaizduoti. Nelengva nuolatos palaikyti sąmoningumą, vertinti, būti dėkingam, bet to reikėtų siekti...

Slava ZELEV