Nors šveicaras Lukas Handschin save laiko portretistu, bet mielai fotografuoja ir gamtą.

Su galerijos „Gamta ir kultūra“ Laukagalio kaime, esančiame netoli Labanoro, įkūrėjais lietuve Vilija Handschin ir šveicaru Luku Handschin susipažinau 2021-ųjų vasarą, kai pirmą kartą užsukau pasižiūrėti ten veikiančios parodos. Visada įdomu patenkinti smalsumą ir pamatyti keistuolius, kurie ėmė ir sugalvojo atokiau nuo miesto įkurti galeriją.

Jau pirma pažintis buvo nuoširdi, vėliau peraugusi į bičiulišką bendravimą. Su Vilija ir Luku aplankėme meno kūrėjo Juozapo Jakšto sodybą, Kačėniškės piliakalnį, Žeimenos vingį. Šią vasarą su Luku praleidau du puikius fotografinius rytus. Ir nors aš pamiršau kažkada mokykloje išmoktą vokiečių kalbą, o Lukas nors ir neblogai supranta, bet nekalba lietuviškai, bet puikiai supratome vienas kitą. Nustebino tai, kad Lukas puikiai žino apylinkes. Vos pasukau nuo Tauragnų link Kirdeikų, jis pro ūsą šyptelėjęs tarstelėjo: „Važiuojam į Taurapilį“. Kadangi mūsų fotografavimo stilius gerokai skiriasi: man artimesnė erdvinė fotografija, o Lukas koncentruojasi į detales, tiek pirmą kartą, kai važinėjome po Labanoro ir Tauragnų apylinkes, tiek kitą, kai klajojome po rūkuose paskendusią Švenčionių aukštumą, sukūrėme visiškai skirtingas fotografijas. Mane nustebino Luko padaryta Labanoro bažnyčios fotografija. Daugiau nei 11 metų fotografuoju Labanoro bažnyčią ir kažkaip net nepagalvojau, kad iš to taško ji taip įdomiai žiūrisi. Tas bendravimas ir paskatino padaryti interviu su Luku Handschin. Kadangi, kaip jau minėjau, kalbos, kuria galėtume susikalbėti, nėra, tai teko prašyti Vilijos vertėjauti. Pajuokavusi, kad brangiai teks mokėti, Vilija mielai sutiko mums su Luku padėti.

- Lukai, kada buvo pirma pažintis su Lietuva?

- Tiksliai neprisimenu, gal apie 2005-uosius pirmą kartą Vilija mane supažindino su Lietuva. Pažintis ši prasidėjo nuo Kuršių nerijos. Ten nuostabus landšaftas. O koks nuostabus buvo susitikimas su Baltijos jūra. Šveicarui bet koks susitikimas su jūra – šventė, nes mes neturime priėjimo prie jūros. Kuršių nerijoje – specifinė gamta, kažkiek šiaurietiška, kurios negalima lyginti su jokiu pietų kraštų gamtovaizdžiu. Vilniuje mane labiausiai nustebino Belmontas. Ten restorane mums padavė ką tik nuplautus, bet nenušluostytus indus. Stiklai tiesiog varvėjo nuo vandens. Tai buvo 2006 metai, ir tai buvo viename geriausių restoranų Vilniuje. Kai sugrįžęs papasakojau kolegoms, jie labai nenustebo, sakė, kad šiaurėje visur, net ir Suomijoje, - tas pats. Niekas į tai nekreipia dėmesio.

- Lukai, o koks buvo tavo pirmas susitikimas su Švenčionių kraštu, Švenčionių rajonu, jo gamta?

- Lietuvoje buvau daug ką matęs, nes 16 metų į Lietuvą atvažiuodavome. Teko lankytis ir Žemaitijoje, ir Dzūkijoje, o į Švenčionių rajoną mes su Vilija atvykome prieš 3 metus, o pernakvojome šiame Lietuvos krašte pirmą kartą Paliesiaus dvare. Buvo keista nuojauta, kad šitas kraštas man kažkuo artimas. Gerai jaučiausi, nors dar nebuvo minčių apie sodybos įsigijimą, nes dar nebuvau išėjęs į pensiją, dar dirbau. Sugrįžęs į Vilnių sugalvojau dar kartą atvažiuoti į šį kraštą ir jau vienas. Atvažiavau į Švenčionis, čia aplankiau dideles žydų kapines, kurios man paliko įspūdį. Norėjau pajusti man patikusio krašto dvasią vienumoje. Padariau nemažai įdomių fotografijų iš žydų kapinių.

- Lukai, o kaip šveicarui, išlepintam nuostabių gimtosios Šveicarijos vaizdų, kukloka Lietuvos gamta?

- Būdamas Lietuvoje jaučiuosi taip, lyg būčiau viename iš Šveicarijos kantonų, kuris vadinasi Jūra. Ten panašus kraštovaizdis kaip Lietuvoje. Jūros kantonas Šveicarijoje yra mažai urbanizuotas, išlaikęs daugiau natūralumo, mažai namų. Todėl būdamas Lietuvoje jaučiuosi kaip namuose. Yra geras dvasinis pajautimas. Įdomu ir tai, kad tiek Švenčionių rajonas, tiek Jūros kantonas yra pasienio rajonai. Svarbu, kad būdamas čia aš jaučiuosi komfortiškai, lyg būčiau gimtojoj Šveicarijoje.

- Mane nustebino, kad gerai pažįsti šitas apylinkes...

- Su Vilija mes tikrai nemažai važinėjame po apylinkes. Mums įdomu ne tik šio krašto gamtą, apylinkes pažinti, bet ir įdomius žmones aplankyti. Svarbu, kad mūsų interesai sutampa. Yra pažinimo noras. Mes ne iš tų žmonių, kurie tik savo buityje kuičiasi, mes norim pamatyti, pažinti.

- O kas, Lukai, tau iš mūsų dviejų fotografinių rytų labiausiai įsiminė?

- Jau tas faktas, kai reikia anksti keltis ir kažkur važiuoti yra savotiškai ypatingas. Retai taip anksti važiuoju. Aš labai apsidžiaugiau, kai pasiūlei kartu važiuoti fotografuoti. Pirmą kartą gilų įspūdį padarė rūkuose paskendusi pelkė netoli Tauragnų. Tikrai mistiškas vaizdas. Fantastiški ir Švenčionių aukštumos rūkai, o koks nuostabus rūkas buvo virš Bėlio ežero... Jaučiausi lyg sapne žiūrėdamas į tą gamtos spektaklį. Pats procesas geriau matyti filmuojant. Kai filmuoji, geriau jauti gamtos dinamiką. Tiesa, kartais, kai matai nuostabų vyksmą gamtoje, pamiršti, kad turi galimybę filmuoti.

- O kokia gamta buvo gimtojoje vietoje, kur gimei ir augai?

- Gyvenau daugelyje vietų. Neblogai pažįstu beveik visą Šveicariją. Užaugau prie Ženevos ežero. Iš čia prisiminimai ryškūs, ir peizažas pietietiškas. Fantastiškas ir Prancūzijos Monblano vaizdas. Kažkurį laiką su tėvais gyvenau Vokietijoje, Frankfurte, po to grįžome į Bazelį, ir čia ilgą laiką gyvenau. Čia, Aukštaitijoje, kraštovaizdis artimas toms vietoms, kur gyvenau ir gyvenu Šveicarijoje, todėl man čia gera. Tiesą sakant, man nepatinka kalnai. Jei Šveicarijoje nebūtų kalnų, būtų galima Viduržemio jūrą matyti.

- Lukai, pakalbėjome apie gamtą, laikas pakalbėti ir apie mūsų bendrą pomėgį – fotografiją. Kada ji tavo gyvenime atsirado?

- Kadangi nemoku piešti, tai fotografija mažiausiai komplikuotas menas, kuriuo aš galiu užsiimti. Fotoaparatas padeda išmokti žiūrėti, nes kai žiūri be fotoaparato, matai visko daug, o fotografuodamas išmoksti pamatyti tai, kas svarbiausia, būsimą fotografinį vaizdą. Pradėjau fotografuoti, kai man buvo apie 20 metų, nes anksčiau negalėjau leisti sau nusipirkti fotoaparato. Iš pradžių fotografavau savo pažįstamų ir draugų portretus. Save laikau daugiau portretistu nei gamtos fotografu. Džiaugiuosi, jei žmogus, kurį nufotografuoju, patenkintas fotografija.

- Bet žmogų fotografuoti nėra lengva?

- Pradėjau nuo sunkiausio, - šyptelėjęs atsakė Lukas. O kai paklausiau, ar turi savo korifėjus, kuriais norėtų sekti, ilgokai pamąstęs atsakė: - Tai, ko gero, šveicarų fotografai Rene Burri, Gotthard Schuh, iš kurių mokausi iki šiol. Man patinka ir prancūzų fotografas Jaegnes Larti. Stebina šito fotografijos meistro lengvumas, su kuriuo jis kuria savo fotografijas. Yra ir nemažai kitų fotografų, kurių fotografijos man patinka, o jas studijuodamas mokausi. Dar yra viena prancūzė fotografė Angelikque Boissiere, kurią žadu pasikviesti į galeriją „Gamta ir kultūra“ 2024 metais. Fotografija įdomus, bet ir nelengvas menas. Kai teko dirbti su modeliais tai per fotosesiją prakaitas upeliais žliaugė. Ir įtampa didelė, bet man patinka dirbti su modeliais, nes tai komandinis darbas. Man paliko įspūdį, kaip Normantė Ribokaitė pozavo. Ji labai kūrybiška ir pati moka improvizuoti.

- Lukai, baigiant fotografijos temą, klausimas – kam teikti pirmenybę – spalvotai ar nespalvotai fotografijai?

- Portretams – tik nespalvota, nes spalva tik atitraukia dėmesį nuo esmės. Fotografuojant portretą labai svarbu akys, o spalva tik trukdo suvokti. Spalvoti portretai dažnai būna per daug brutalūs. Reikėtų daug dirbti su nuotraukų tvarkymo programomis, o man tai nepatinka. Reikia galvoti fotografuojant. Nespalvota fotografija buvo ir liks fotografijos klasika, o spalvos man reikalingos fotografuojant tam tikrus objektus nuotaikai sukurti, bet portretui – tik nespalvota. Dažnai man patinka palyginimui pastatyti dvi fotografijas. Vieną spalvotą, kita – ne. Ir dažniausia jos skiriasi savo gilumu. Pavyzdžiui, fotografuojant obuolį nespalvotai, atkreipi dėmesį į formą, o spalvotai – į nuotaiką, spalvos sukuria nuotaiką.

- Lukai, o kaip priėmei skaitmeninės fotografijos atėjimą?

- Man perėjimas nuo analoginės (juostinės) fotografijos prie skaitmeninės buvo labai dramatiškas. Ilgą laiką, gal net 10 metų, visiškai nefotografavau, paskui visgi nutariau tęsti ir nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą. Nieko, pripratau... – šyptelėjęs sako Lukas Handsichin, o aš mintyse bandau palyginti bent du mano ir Luko panašumus kūrybiniame kelyje. Aš kaip ir jis pradėjau fotografuoti, nes nemokėjau piešti, o norėjau užfiksuoti matomus vaizdus. Ir jam, ir man perėjimas prie skaitmeninės fotografijos buvo nelengvas...

- Lukai, o ką norėtum pasakyti mūsų pokalbio pabaigai?

- Gal tai, kad čia aš jaučiuosi kaip namie, o tuo pačiu gerai, kad tiek Švenčionių rajone, tiek Lietuvoje dar daug neatrastų vietų. Štai šiemet sužinojau, kad visai čia pat už kelio – fantastiška unikali pelkė. Atrasti naujas vietas man padeda pažintys su naujais žmonėmis, o įdomių nuoširdžių žmonių čia, Lietuvoje, sutinku daug. Taip kad ir kitais metais, kai vėl būsime čia, Laukagalyje, manęs ir Vilijos lauks nauji atradimai, - baigdamas mūsų pokalbį sako Lukas Handschin.

Lengviau atsikvepia ir baigusi vertėjauti Vilija. Paskui dar ilgai vartydami fotografijų leidinius diskutuojame apie fotografijos svarbą. Atsisveikiname jau gerokai sutemus. Atsisveikindamas žinau, kad vėl sugrįšiu pas savo mielus bičiulius Viliją ir Luką, atokiame Laukagalio kaime sugebėjusius sukurti mažą, o gal didelį stebuklą – galeriją „Gamta ir kultūra“, kurioje apsilanko tikrai nemažai įdomių kūrėjų ir žiūrovų.

Algis JAKŠTAS

Autoriaus ir Luko Handschin nuotr.

Netikėtu rakursu Luko nufotografuota Labanoro bažnyčia.