Jau pavasario sulaukus, kaimynas su kastuvu ėmė rausti visus pašalius. Galvojau, kad lobio ieško. Pasirodo, buvo kažkur nugirdęs, kad viskas brangs, ypač maistas, todėl visuose pašaliuose pridarė lysvių ir prisėjo visokių gėrybių. Manoji irgi nutarė nenusileisti, tai su visa šeima išėjome vykdyti „maisto programos“. Visą vasarėlę kruopščiai ravėjome, rinkome ir galabijome invazines sraiges, kolorado vabalus, daržoves barstėme pelenais nuo skruzdėlių ir pasidarę šarmo purškėme visą tą skanią lapiją nuo amarų. Džiaugėmės nemažu derliumi, nors tikėjomės geresnio. Beveik visas šis lobis atsidūrė stiklainiuose. 

Rudeniop teko pasirinkti elektros tiekėją, tai labai nustebome, kad sutartyje buvo paaukštintos kainos. Kaimynas dar vasarą įsitaisė dyzelinį elektros generatorių ir iš kažkur prisivežė pigaus kuro. Mes nespėjome. Generatorių kainos padvigubėjo, o važinėti kuro į kaimyninę valstybę pasirodė kažkaip nesolidu. Tai ir sušaukiau visą šeimą pasitarti. Malkos ir šiluma brangs, reiškia – „prisukam“ šildymą iki minimumo. Iš kaimo atsivešiu dieduko kailinius, žmonai kadaise padovanojau, tokius šviesius ir šiltus. Tegul išsitraukia iš spintos. Vaikų kailinius žmona persiūs, moka. Pirštinių pilni kampai voliojosi, tereikia tik jas „suporuoti“. Mano veltiniai kažkur riogso ant aukšto, o žmonos „proščialkės“ kažkur batų dėžės dugne, apkrautos visokiais kedais ir basutėmis. Susiras. Vaikams žieminius batus buvo atnešęs Kalėdų Senelis, bet jų neprireikė, nes žiemos buvo šiltos. Tesusiranda, kur numetė. Elektros sunaudojimą mažinsime. Jokių plaukų džiovintuvų ir garbanotuvų! Aš neskusiu barzdos. Jei trukdys – patrumpinsiu su žirklėmis. Televizorių išjungiame visai. Įjungsime tik per svarbias krepšinio varžybas paskutiniame kėlinyje. Žinių ir orų prognozės galima pasiklausyti per radiją. Šaldytuvą nustatysime minimaliu režimu. Jį galima bus atidaryti tik katrą per parą, kai reikės ką nors išimti ir padėti. Žiemą, kai bus šalta, tai šaldytuvą iš viso išjungsime. Elektrinį virdulį jungsime taipogi tik kartą per parą, o užvirintą vandenį kavai ir arbatai supilsime į termosą. Visokių sausainiukų, dešryčių ir pyragiukų kepimas bus tik kartą per dvi savaites, kai prausimės duše. Teks nusiprausti vienu boilerio įjungimu. Aš sutinku praustis paskutinis, kad ir su šaltu vandeniu, sako, kad labai naudinga. Ir būtinai orkaitė turės būti prikrauta nuo apačios iki viršaus. Dujos brangios, tai kai šildysime kokį kepsnį ar sriubą, tai tik kartą per parą, ir tik kai susirenka visa šeima. Skalbyklės pustuštės taipogi nejungsime. Turės būti prikrauta „kiek pakelia“, dažnai taipogi nejungsime. Tos moterys susigalvoja skalbti drabužį, jei jį buvo tik kartą užsivilkusios. Teks atprast. Elektrinės džiovyklės nenaudosime, galima skalbinius išdžiovinti ir lauke ar balkone. Indaplovę naudosime tik jau išplautiems indams sudėti. Plausime dubenyje, taip, kaip tai kadaise darė močiutė. Vaikai reikalauja kompiuterinių žaidimų. Nieko šito nebus. Tegul išsitraukia visokius loto su kauliukais, šaškes, šachmatus ir težaidžia. Jokių socialinių tinklų ir bereikalingo „kabojimo“ telefone. Tegul susitinka su kaimynėmis pas jas namuose – bus pigiau.

Vakare sutemus jokios šviesos nejungsime. Namuose galima ir patamsyje slampinėti. Be to, gatvėse degs šviesa, tai nebus tiek pragariškai tamsu. Galima bus pro langus vėpsoti į gatvėse skubančius praeivius ir mašinas ar krintančias snaiges, juk gražu. O ir miegoti galima bus eiti anksčiau, tai anksčiau atsikels ir nieks nevėluos nei į darbą, nei į mokyklą. Automobiliu į darbą nevažiuosime, vaikų į mokyklą nevešime – kulniuosime pėsčiomis, ne tiek čia toli. O ir sušilsime eidami. Vandenį taipogi taupysime. Ypač tualete. Nelakstys jie man čia po vieną kas valandą. Eisim į tualetą pagal komandą kaip kariuomenėje. Atsikėlus ryte visi eilute. Ir tik vienas bakelis! Išsituštinti galima ir darbe, o vaikams - mokykloje, tai vis mažiau vandens sunaudosime. Vakare prieš miegą – analogiškai, eilute. Du ar trys bakeliai per parą. Kaimynas pasakojo, kad neeiliniams atvejams numatė „prikelti“ naktipuodį. Tai visų naktipuodžių turinį ryte supils į klozetą ir nuleis vienu ypu. Gera idėja. Kažin, o kur mes naktipuodžius nukišome. Vaikams gi buvome nupirkę?

Uošvis kažką ėmė lementi apie elektros kontrabandą. Sako, kad kontrabandinių cigarečių tai gauna, o kaip būtų puiku gauti kontrabandinės elektros. Vis pigesnė. Bet kaimynas, įjungęs savo generatorių jau buvo kitų kaimynų apskųstas dėl triukšmo ir oro taršos. Apsilankė „svečiai“, surašė protokolus ir užantspaudavo jo „elektrinę“. Esą, elektrinė turi būti „ekologiška“, be to nesuderinta, be leidimo, be priešgaisrinės apsaugos patikros ir t.t. ir panašiai. Neišdegė kaimynui. Aš norėjau saulės elektrinę statytis, bet pavėlavau. Geriausiu atveju ji atsirastų kitąmet rudeniop, o kaina skendi visiškoje migloje – konsultantai ir mykė, ir čepsėjo, ir niurzgėjo, bet nieko taip ir nepaaiškinę „padėjo ragelį“. O aš ką galiu padėti? Valdžia ragina visus taupyti. Siūlo net iš namų dirbti, kad įstaigose nereikėtų naudoti elektros. Plauti rankas šaltu vandeniu, nenaudoti rankų džiovintuvo, bet šluostytis rankas iš namų atsineštu rankšluosčiu... 

Ką čia dar galima pataupyti? O gal visose tose valdiškose įstaigose reikėtų kaip reikalas pataupyti? Kiek ten sėdi visokių tarnautojėlių, kurie nešioja popierėlius iš vieno kabineto į kitą, priiminėja niekam nereikalingus nutarimus, posėdžiauja visokiais beviltiškais klausimais, derina visokius reikalus, nors nieko tie derinimai neduoda, tik vilkina laiką, stabdo verslo plėtrą, o tarnautojai be reikalo trina kėdes. Dviem laipsniais sumažinus temperatūrą patalpose gal ir galima kažkiek sutaupyti. O jei „sumažinti“ tuos klerkus kokiais 30%, suspausti jų atlyginimus, tai gal efektas būtų didesnis. Tegul pasijunta taip, kaip jaučiasi verslas didėjant kainoms. Mes nuėjome keliu, kur viskas turi būti reglamentuota kokiais nors įstatymais, nutarimais, sprendimais ir rezoliucijomis. Štai miesto centre šaligatvių pakraščius jau baigia okupuoti žolės. Matyt, dar nebuvo priimta rezoliucija ar nepaskelbtas „darbų pirkimas“, nors kiekvieną dieną matome tai šen, tai ten dirbančius tvarkytojus, kurie vienur šienauja žolę, kitur – tvarko lietaus suneštą smėlį gatvėse. Nušienavę palieka tą žolę likimo valiai. Draikosi šiengaliai visą savaitę, kol vėjas juos kažkur visgi nupučia. Tai čia iš taupumo? Toks pakalbintas aiškina, kad jo darbas yra nušienauti, o apie tos žolės grėbimą jis nieko nežinąs. Žinoma, tos žolės ar nukritusių lapų šiais laikais niekam nereikia. Visai neseniai tuos lapus žmonės patys susigrėbdavo, nes sandėliukuose ar tvarteliuose dar buvo kažkokios kriuksinčios ar kudakuojančios gyvybės. Žmonės dar taupė savo pinigus, o dabar juos išleidžia parduotuvėse. Daugelis paprasčiausiai laukia išmokų, nors galėtų pasiėmę kokią šluotą ar kastuvą gatvę ties savo namais patvarkyti. Taip gi anksčiau ir būdavo, žmonės tarp šaligatvio ir gatvės visokių gėlių prisodindavo. O dabar kai kurie net centimetrais skaičiuoja – čia dar „mano žemelė“, o čia – „valdiška“. Visi „taupome“.

Izidorius KIMSĖNAS