Kadangi sinoptikai žadėjo puikų savaitgalio orą, visi šeimos nariai vienbalsiai nutarėme abi dienas praleisti gamtoje, aplankyti gražias vietas, susirasti poilsiavietę, kur galėtume užsikurti nedidelį laužą ir išsikepti dešrelių, nakvynei palapinę pasistatyti.

Iškeliavome ankstų šeštadienio rytą. Tikrai puikiai praleidome dieną važinėdami iš vieno rajono į kitą, užtat vakare ilgokai užtrukome ieškodami prieigos prie ežero: visur privati valda. Galiausiai pavyko.

Sekmadienį keliavome kitais maršrutais. Juos pasirinkome taip, kad artėtume link namų. Jau vakarėjo, kai, susikrovę visą mantą, atsisveikinę su naujais pažįstamais, pasukome gerai žinomu keliu. Kai iki gimtojo miesto liko gal kokie penki kilometrai, pamatėme ant kelio gulinčią moterį. Sustojome, pribėgome prie jos, įsitikinome, kad moteris gyva, tik sužeista: drabužiai permirkę krauju, veidas irgi kruvinas, viena koja lyg ir lūžusi (vėliau paaiškėjo, jog taip ir buvo), kalbinama net akių neatmerkė. Žinoma, alkoholio kvapas jautėsi. Mes, nieko nelaukę, paskambinome specialiosioms tarnyboms (greitajai, policijai), mums liepė niekur nesitraukti, palaukti kol jie atvažiuos. Tai ir laukėme.

Kadangi dešinėje kelio pusėje buvo kaimelis, netoliese gyvenanti moteris, pamačiusi, kad ant kelio kažkas vyksta, atėjo pasmalsauti. Po to atėjo dar viena senutė, po to – du vyrai. Visi sakė, kad tą moterį pažįsta, kad kaimas seniai laukė nelaimės ir kad, štai, iki jos labai netoli. O tada pirmoji atėjusioji štai ką papasakojo: „Sabinos (toks nukentėjusiosios vardas) tėvai gyveno netoliese. Buvo labai padorūs, darbštūs žmonės, be dukters turėję dar ir du sūnus. Liaudyje kažkodėl priimta manyti, kad tikras tėvų džiaugsmas – dukros. Jos ir prižiūrės, jei bus toks reikalas, ir rūpinsis, ir užjaus, ir visokeriopai padės.

Sabinos tėvai visus tris vaikus stengėsi išleisti į mokslus. Sūnūs greitai įgijo profesijas, įsidarbino, sukūrė šeimas, augino savo vaikus. O dukrai mokslai nesisekė. Pabandė tapti virėja, nepatiko. Grįžo pas tėvus. Bandė įsidarbinti, bet irgi nesėkmingai: vienur buvo per sunku, kitur darbo grafikas netiko, trečioje vietoje kažką prisidirbo, todėl buvo atleista. Vėlgi grįžo pas tėvus. Po keleto mėnesių viešėdama pas kažkokią draugę susipažino su simpatišku vaikinu, keletą mėnesių draugavo, o dar po kurio laiko draugystė baigėsi vestuvėmis. Ne tik tėvai, bet ir kaimelio žmonės tikėjosi, kad Sabina pagaliau „susitupės“. Kažkurį laiką taip ir buvo. Jauna šeima susilaukė dukros ir sūnaus.

Džiaugsmas tęsėsi keletą metų. Kai Sabinos dukra jau buvo pirmokėlė, o sūnus ėjo į paruošiamąją klasę, žentas prašė tėvų pagalbos įkalbėti dukrą liautis vartojus alkoholį. Kadangi nei tėvai, nei Sabinos broliai alkoholiu tikrai nepiktnaudžiavo, visi sunerimo išgirdę tokią naujieną. Iš pradžių dar bandė netikėti tokiomis žento kalbomis (galvojo, kad gal truputėlį perdeda), bet kai anūkai seneliams ėmė pasakoti apie tai, kad mama kartais naktį namo nepareina, kad dažnai namuose griuvinėja, kad begriuvinėdama susižeidžia, kad kažką sudaužo, kad jiems pusryčių nepagamina ir t.t., netikėti žento žodžiais jau buvo neįmanoma.

Žinoma, tėvų pokalbiai dukrai jokio poveikio nedarė. Ji tik nusikvatodavo išgirdusi, kad ją jau vadina alkoholike ir vėl darė savo. Tiesa, pasakydavo, kad kai norės, tai ir negers, o kol nori ir gali, niekas jos nesustabdys.

Tėvai dėl tokio dukters elgesio ir mąstymo subtilybių labai išgyveno. Bandė įkalbėti dukrą gydytis, bet tokius pasiūlymus dukra irgi palydėdavo skambiu juoku.

Vienas brolių netgi buvo susitaręs su gydytoju seserį gydyti privačiai, bet ji nė nemanė pas tą gydytoją lankytis. Brolio atvesdinta prievarta, iškeikė ir brolį, ir gydytoją, čia pat kabinete demonstratyviai į šiukšlių dėžę išmetė gydytojo pasiūlytą literatūrą apie alkoholio žalą ir trenkusi durimis išėjo“.

Kadangi moteris apie šeimos tragediją pasakojo labai smulkmeniškai, pabandysiu jos pasakojimą užbaigti be kai kurių detalių, be emocijų ir kaimo žmonių padarytų išvadų. Žodžiu, Sabiną paliko vyras. Vaikai irgi buvo jam palikti. Seneliai anūkus parsiveždavo savaitgaliais ir per mokinių atostogas. Kadangi po kurio laiko ir Sabina atvažiavo gyventi pas tėvus, žentas vaikų pas senelius nebeleisdavo. Nenorėjo, kad vaikai matytų girtą mamą.

Kai anūkai jau buvo paaugliško amžiaus, mirė jų močiutė. Senelis labai išgyveno žmonos mirtį. Situaciją sunkino dukros gyvenimo būdas, prasidėjusios ligos. Jis daugybę kartų Sabiną, visa to žodžio prasme, parsitempdavo namo, radęs ją ant kelio nugriuvusią, kaimynai kartais senukui padėdavo parsivesti nebepaeinančią dukrą. Tėvas, nesulaukęs dukros iki sutemų, pats eidavo jos ieškoti. Tiek jis, tiek Sabinos broliai nuolat bandė ją įtikinti, kad toks besaikis gėrimas baigsis mirtimi, kad ji gali užsimušti griūdama, o žiemą mirtinai sušalti, būti nutrenkta automobilio kelyje ir t.t. Niekas nepadėjo. Gal kad buvo tėvo išlaikoma, jo priekaištų klausydavosi (tik vargu ar girdėdavo) tylėdama, o broliams taip atsikirsdavo...

Na, o dabar pati liūdniausia šios istorijos dalis. Vienas Sabinos brolių važiuodamas pas tėvą pateko į plačiai nuskambėjusią (kažkodėl vadintą rezonansine) avariją ir žuvo vietoje. Šitokios netekties prislėgtas tėvas labai rimtai pasiligojo. Antrasis sūnus kaip galėdamas juo rūpinosi: vežiojo pas gydytojus, išsirūpino reabilitaciją, vėliau – gydymą sanatorijoje. Kai po keleto gydymosi mėnesių sūnus parvežė tėvą namo, abu, vos pro duris įžengę, net loštelėjo pamatę, kiek ir kokių daiktų namuose nebėra. Žinoma, nereikėjo nei policininkų kviesti, nei pas burtininkę eiti, nes ir taip buvo aišku, kad Sabina, neturėdama pinigų alkoholiui, juos išnešė ir pigiai pardavė. Tėvas, pamatęs dukros piktadarystę, klestelėjo ant kėdės ir pravirko...

Suprantama, tėvo mirties ilgai laukti nereikėjo. Sabina net ir viena likusi savo polinkio į alkoholį neatsisakė.

Tuo nelaimės dar nesibaigė. Antrasis Sabinos brolis susirgo vėžiu. Mirė po beveik penkerių metų.

„Tai štai kokia Sabinos gyvenimo istorija, – savo pasakojimą užbaigė jos kaimynė. – Visi artimieji, kurie stengėsi dėl jos, prašė negerti ir gąsdino galima mirtimi, - jau po velėna, o ji tebėra gyva ir tebegeria...“

O į avarijos vietą atvažiavę policijos pareigūnai su mumis elgėsi taip, lyg mes tą moterį būtume partrenkę: matavo, skaičiavo, lygino. Gerai, kad ta pati moteris, kuri papasakojo Sabinos šeimos istoriją, paliudijo, kad mes atvažiavome tada, kai ji jau gulėjo ant kelio. Tiesa, vėliau sužinojome, kad Sabina iš tikrųjų buvo nutrenkta pravažiuojančio automobilio. Sužalojimai nebuvo labai rimti, išgyveno...

Genovaitė ŠNUROVA