Įeinu į namą, kuris kažkada buvo geras, kuriame kažkada manęs laukė, ir į kurį taip norėjosi sugrįžti. Jau ruošiuosi nusiauti batus, kai staiga pamatau kito batus, girdžiu kito balsus... Tai buvo sapnas, bet jis taip atspindi realybę.

Žmogus taip prisirišęs prie to, prie ko pripratęs, kad pradeda matyti, girdėti ir jausti tai, ką jam diktuoja į jį įterptos programos, bet ko iš tiesų jau seniai nebuvo. Taip iliuzijos atrodo kaip realybė. Viena iš gyvenimo taisyklių - nieko nėra amžino, viskas keičiasi.

Šį pavyzdį pateikiau jau ne pirmą kartą ir pasikartosiu dar kartą, nes jis tarnauja kaip geras pavyzdys. Kažkada gyvenau mažame miestelyje. Tas laikas paliko šiltus prisiminimus. Kai palikau tą miestą, atmintyje dažnai iškildavo prisiminimai apie jį, norėjosi ten nuvykti dar kartą. Maždaug po 10 metų svajonė išsipildė. Nuvykstu ten, mano širdis stipriai plaka, laukdama susitikimo su tuo miestu. Štai jau esu vietoje... Ir negaliu suprasti, kas vyksta - viduje tuštuma ir liūdesys, nusivylimas. Prireikė nemažai laiko, kol supratau, kas iš tikrųjų įvyko. Mane traukė ne ten, ne į tą miestelį, mane traukė jausmai ir emocijos iš praeities. Įtikinėjau save, kad tai šis miestelis, būtent ši vieta mane šaukė...

Laikas bėga, o žmogus, įsikibęs į praeitį, tiki, kad grįžęs į tą vietą patirs tą patį, ką kažkada jautė. Bet ne, visa tai – tik stipri iliuzija, kurios mes neketiname paleisti.

Grįžęs ten pamatai nepažįstamus žmones, kaip mano sapne: kažkieno batai, kažkieno balsai, nes viskas pasikeitė. O namai, į kuriuos taip norėjai sugrįžti ir kuriuose tavęs laukė, jau laukia visai kitų žmonių.

Ar lūkesčius galima nutraukti? Esmė ne tame, gali ar negali, esmė yra judėti link to tikslo.

Slava ZELEV