Aldona Šimkūnienė.

Parašyti apie neseniai gražų 90-ies metų jubiliejų atšventusią buvusią ilgametę vaikų darželio auklėtoją Aldoną Šimkūnienę pasiūlė viena iš jos buvusių auklėtinių Jolita Budrytė-Abromavičienė. Susitaręs su gerbiamąja Aldona Šimkūniene susitikti, važiuoju į Švenčionis ir, įveikęs nelengvą laiptų maratoną, įkopiu į penktą aukštą, kur ir gyvena mano pašnekovė. Ji, pamačiusi mane gerokai pūškuojantį, nusišypsojusi pakviečia užeiti.

Mūsų pokalbis prasidėjo nuo tradicinio klausimo, kurį visada užduodu ilgamečiams:

- Gerbiamoji Aldona, devyniasdešimt metų greitai prabėgo?

- Žinote, aš nesuprantu, kaip tie devyniasdešimt metų greitai prabėgo, pralėkė. Kartais išsiėmusi fotonuotraukas žiūriu į mane apspitusius vaikus, kurie dabar jau seniai užaugę, gal ne tik vaikų, bet ir anūkų patys turi. Štai ir viskas – lieka tik prisiminimai, gražūs prisiminimai, nes darbas su vaikais man buvo Dievo dovana.

- O kur Jūsų pačios tėviškė?

- Gimiau ir augau gražiame Beržuvio kaime, prie gražaus Beržuvio ežero, kuris dabar jau baigia užaugti, o ir kaimas ištuštėjo. Vidurinę baigiau Švenčionyse, po to mokiausi Švenčionėlių pedagoginėje ir pradėjau dirbti Milkuškose, o kai vaikų sumažėjo, perėjau dirbti Švenčionyse vaikų darželio auklėtoja. Darbas vaikų darželyje buvo mano gyvenimo aukso amžius. Darželyje dirbau su vyresnio amžiaus vaikais, kuriuos ruošiau mokyklai. Milkuškose dirbau su lietuvių vaikais, o kai jau dirbau darželyje, mane norėjo paskirti į rusų grupę, nes ir kalbėjau, ir rašiau gerai rusų kalba. Kalbos man sekėsi. Vaikystėje mokėjau kalbėti ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, o vėliau ir rusiškai išmokau...

- O kodėl pasirinkote mokytojos, pedagogės profesiją?

- Net nežinau tiksliai, kodėl pasirinkau. Gal įtakos turėjo tai, kad dėdės buvo pedagogai, bet tikrai nesigailiu pasirinkusi šią profesiją. Man dirbti su vaikais patiko. Ir dabar, kai dar galėdavau, ir į parką nueidavau, tai vaikai prie manęs lipte lipdavo. Gal todėl, kad aš mylėjau vaikus ir su jais man patiko dirbti.

- Lengviau buvo dirbti mokykloje ar vaikų darželyje?

- Nelengva buvo, bet toks mokytojo, pedagogo darbas. Pradinėje mokykloje tu privalėjai juos išmokyti ir skaityti, ir skaičiuoti, o darželyje jau kitos užduotys. Stengiausi ieškoti naujų būdų, kad vaikai geriau išmoktų raides, skaičius. Išeidavome į lauką ir mokydavomės. Reikia raidės A, ieškome iškabose šitos raudės, surandame ją, tuomet ieškome kitos. Ir vaikams ne nuobodu, ir gryname ore pabūname. Matematikos, skaičiavimo mokėmės rinkdami ir dėdami akmenukus. Įdomu buvo? Taip. Žinoma, vėliau dirbome ir grupėje. Pedagoginį darbą dirbau apie keturiasdešimt metų. Tai buvo gražiausi, prasmingiausi mano gyvenimo metai.

- Ar buvę auklėtiniai užaugę pažindavo savo auklėtoją?

- Žinoma! Daug buvusių auklėtinių pasisveikina, o jų buvo daug per mano darbo metus. Kartais pasisveikina vyras ar moteris, o aš bandau prisiminti, kaip gi jie vaikystėje atrodė. Laikas vaikui augant juos labai pakeičia. Čia mes jau mažai keičiamės, todėl mus ir atpažįsta.

- Gerbiamoji Aldona, ar likdavo laiko savo sūnums Vytautui ir Gintarui, kai tiek daug laiko skirdavote darbui darželyje.

- Gaila, bet mažai likdavo. Anūkui Algimantui jau galėjau skirti daugiau laiko. Jis man kaip trečias sūnus. Dabar gyvena ir dirba Vilniuje odontologu. Čia sūnaus Gintaro sūnus, o sūnaus Vytauto vaikai dabar Norvegijoje.

- Ar jaunystės metais Beržuvio ir aplinkiniuose kaimuose buvo daug jaunimo?

- Labai daug. Ir dainuojančių buvo, o dabar ten nieko nėra, tuštuma. Sekmadieniais b8davo susėdame ant žemės, pasikloję kokius škurlius, lašinių atsinešame, šokam, dainuojam – smagu buvo, gal dėl to, kad jauni buvome.

- O kaip su būsimu vyru susipažinote?

- Vyras buvo iš Ignalinos kilęs, gyveno Švenčionyse. Gal šokiuose kažkur susipažinome, tai taip seniai buvo, o ir Anapilin jau seniai iškeliavo. O ir mano gyvenimas prabėgo taip greitai. Tie devyniasdešimt metų kaip viena diena praėjo. Čia buvo rytas, o jau ir vakaras... Buvo per tuos metus visko. Prisimenu vieną sunkiausių savo gyvenimo epizodų, kai vyras jau buvo miręs, o jaunesnį sūnų Gintarą ėmė į armiją. Sūnus jau studijavo. Išlydėjau Gintarą į armiją autobusų stotyje, o grįžti tiesiog nemoku. Tokia tuštuma. Kelio nematau. Sėdėjau gal kelias valandas, kol kaimynai neparvedė namo. Įėjusi pro duris nukritau ir per visą naktį pragulėjau. Labai sunku buvo. Nuo tuštumos gelbėjo darbas su vaikais, o vėliau savo meilę ir pedagoginę patirtį panaudojau anūką augindama. Sūnaus Vytauto dukros ir sūnus tik į svečius atvažiuodavo, tad prie jų auginimo neteko prisidėti. Jie Šiauliuose gyveno, o dabar visi Norvegijoje – dar rečiau matau, tik fotografijose galiu pamatyti.

- Gerbiamoji Aldona, iš devyniasdešimties jūsų metų, kuris laikotarpis buvo sunkiausias, o kuris geriausias?

- Sunku pasakyti. Sunkiausias, ko gero, buvo laikotarpis, kai likau viena kaip pirštas: vyras miręs, sūnus Vytautas studijavo, o sūnus Gintaras – kariuomenėje. Laimingiausias mano gyvenimo etapas buvo, kai vaikų darželyje dirbau su vaikais. Tai buvo nuostabus laikas! Dirbdama su vaikais tu formuoji būsimą asmenybę, o tai ir džiaugsmas, ir atsakomybė. Nežinau, bet man visi vaikai buvo geri. Gal todėl, kad aš su jais dirbau su meile, ir jie tai jautė. Ir žinote, jei reikėtų viską pradėti iš pradžios, aš vėl pasirinkčiau darbą su vaikais, nes vaikai man – viskas. O šiaip esu turtinga, turėdama 2 sūnus, 2 anūkus, 3 anūkes, 2 proanūkius ir 1 proanūkę, - baigdama mūsų pokalbį sako mano pašnekovė, neseniai paminėjusi gražią 90-ies metų sukaktį, Aldona Šimkūnienė, kuriai darbas su vaikais buvo didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

Algis JAKŠTAS